Jei Soselo būtų turėjęs kantrybės...: STALINO JAUNYSTĖ

„11 didžiausių pasaulio niekšų“, „100 žinomiausių pabaisų“, „230 keistų menininkų“ ar „600 garsiausių gėjų“ enciklopedijas skaityti atsibodo. Kaip ir knygas apie Adolfą Hitlerį. Jų, kaip ir filmų, daug, ir visos –­ lėkštos. Todėl nudžiugau, pamatęs šią išskirtinę knygą, bene pirmąją, skirtą išsamiai Stalino (Josifo Džiugašvilio, 1878–1953) biografijai. Beveik 600 puslapių foliantas su genealogijos medžiu, gausybe nuotraukų, patraukliu stiliumi pasakojantis apie vienos ryškiausių ir baisiausių XX a. asmenybių gyvenimą, karštą savaitgalį pavertė dar pragariškesniu: smalos kvapas nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Devyni balai iš dešimties.

„Ir mano nelaimingoje širdyje pražysta gero gyvenimo viltis! Ir šios vilties įkvėptas pajuntu, kaip džiūgauja siela, o širdis plaka taikiai; bet ar tikra ta viltis, atsiųsta man šiais laikais?“ – klausė jaunas poetas iš Gruzijos Gorio miesto, pasirašinėjęs Soselo slapyvardžiu.

Ko jau ko, o slapyvardžių ir slaptų veidų šis poetas turėjo nemažai. Britų istorikas Simonas Sebagas Montefiore’as (g. 1965) jų suskaičiavo beveik 40, nors knygoje, kad kiltų mažiau painiavos, vartojo tik du – Stalinas ir Soso. Tarp kitų – Soselo, Beso, Koba, Petrovas, Ivanovičius, Besošvilis, Keistuolis Osipas, Kaukazietis, Pienininkas, Raupsuotasis Oska, Svirduliuotojas (Kunkula; gal reikėtų versti Svirdulys; ir graži aliuzija į frankenšteinišką „Adamsų šeimynėlės“ veikėjų būtų), Kunigas, Organezas Totomiancas, Zacharas Melikiancas, Piotras Čižikovas ir netgi Vaska.

Stalinas – slapta S. S. Montefiore’o meilė. Nors pasaulinio garso sulaukė ir kitos jo knygos („Katerina Didžioji ir Potiomkinas“, „Kaukazo istorija“, „Bolševikų autoportretai“, „Kalbos, kurios pakeitė pasaulį“, „Monstrai. Blogiausi istorijoje vyrai ir moterys“), vis dėlto Stalinui skirtos net keturios: „Mano susidūrimas su Stalinu“ (2004), „Stalinas. Raudonojo caro dvaras“ (2004; tai – „Stalino jaunystės“ tęsinys), vienintelis romanas „Sašenka“ (2008) ir ši – „Young Stalin“ (2008), kurios pavadinimas turi aiškią aliuziją į „Young Frankenstein“ (1974 m. komedijų meistro Melo Brookso filmą). Beje, filmas pagal „Stalino jaunystę“ jau kuriamas, kalbama, kad Soso vaidins didysis Holivudo veidmainis, gebantis persikūnyti beveik į bet ką, – Johnny’s Deppas. Dabar S. S. Montefiore, kaip pats sakė šios publikacijos autoriui, atsidavęs dirba prie knygos „Jeruzalė. Biografija. Naujausia Artimųjų Rytų istorija“, kuri pasirodys 2010-aisiais.

Nenuostabu, kad rusų kalbą mokantis S. S. Montefiore’as (daugiau apie jį – www.simonsebagmontefiore.com) priėjo prie įvairių archyvų, jog galėtų pasikapstyti po diktatoriaus praeitį – juk jis yra princo Charleso draugas. Istorikui teko kalbėtis net su 109 metų Mariam Svanidze, Stalino žmonos Kato giminaite, kitais jo artimaisiais (įsūniu, vaikaite, sūnėnais, dukterėčiomis), Lavrentijaus Berijos marčia (Maksimo Gorkio vaikaite) Marta Peškova ir kt. Rašytojas apgailestauja, kad dėl jo stalinomanijos dukrai Lily ir sūnui Sašai teko „pažinti Stalino portretą anksčiau negu garvežiuką“ (p. 472). O štai mylimai žmonai Santai „krauju persisunkusio Stalino artumas (...) santuokoje (...) virto ištvermės išbandymu“ (p. 472). Na ir maniakas tas S. S. Montefiore’as. Nors už drąsą gerbiu. Visgi norėtųsi perskaityti ir gerai parašytas Pol Poto, Lenino, Mao, Kim Il Sungo ir kitų pašlemėkų (taip pat ir lietuvių) biografijas.

Pagrindiniai knygos šaltiniai – Stalino archyvai Maskvoje, Tbilisyje, Abchazijoje, Azerbaidžane, Kalifornijoje ir Paryžiuje (buvusiame ochrankos – 1880–1917 m. veikusios Rusijos slaptosios policijos – biure). Pasirausęs po šiuos archyvus, S. S. Montefiore’as sužinojo, kad Stalinas toli gražu nebuvo pilka pelytė, kuri slėpėsi už Lenino pečių. Stalinas, dar būdamas klierikas, atidžiai skaitė Napoleono Bonaparto memuarus ir pasižymėdavo, kokias klaidas šis darydavęs, o prie vyno taurės draugams sakydavo, jog jis tokių klaidų nepadarytų. Staliną S. S. Montefiore’as lygina su paslaptingu katinu, kuris gerai apskaičiuoja, kur ir kaip kristi, kad nesusižeistų. Istorikui Stalinas pasirodė baisus, velniškas ir tuo pačiu gundantis, subtilus, sudėtingas. „Per visą savo gyvenimą savo atsainiu magnetizmu Stalinas trauks amoralius, nesutramdomus psichopatus ir šie bus jam ištikimi“, – pabrėžia S. S. Montefiore’as (p. 37).

Slaptajame savo gyvenime Stalinas vartojo daug vardų, nors dažniausiai save vadindavo Koba. „Eilėraščius skelbė Soselo slapyvardžiu. (...) Savo garsųjį pseudonimą Stalinas pradėjo vartoti nuo 1912 metų; jo pavarde jis tapo tik 1917-ųjų spalį. (...) Jo motina, draugai ir bendražygiai vadino jį Soso net po 1917 metų“ (p. 30).

Savo tinklalapyje Staliną istorikas vadina „pusiau Osama bin Ladenu, pusiau Tony’u Soprano“. Įdomiausia tai, kad Soselo buvo gabus poetas (knygoje pateikiamas ne vienas eilėraštis; ačiū patyrusiam vertėjui Vytautui Petrukaičiui už puikų jų ir visos knygos vertimą): jo eilėraščių pasirodydavo gruzinų poezijos rinkiniuose dar iki to laiko, kai Soselo tapo Stalinu. Vis dėlto S. S. Montefiore’as nesiima psichoanalitiko vaidmens, kad suprastų, kaip romantizmo pakerėtas poetas virto monstru, dėl kurio kaltės žuvo ir kentėjo milijonai. „Mano tėvas – psichiatras, –­ sako jis, – ir, jo manymu, net 30 metų pažinodamas pacientą, taip ir nesužinai, kas jis iš tikrųjų yra“.

Stalinas, kaip ir Mao, sugebėdavo keistis, nors pats sakydavo, kad „visi jauni žmonės vienodi“ (p. 19). Jame derėjo erudicija ir banditizmas. Lyg tikras Mefistofelis arba Jamesas Bondas (tik netarnaujantis Karalienei), jis sugebėjo būti ir gabus meilužis, ir traukinių bei bankų plėšikas, teroristas, ir žudikas, mokantis daug kalbėti apie revoliuciją ir socializmą. Nors ir pripažindamas, kad Stalinas buvo psichopatas, S. S. Montefiore’as teigia, jog norėtų su juo susitikti, jei būtų galimybė. „Gimiau per vėlai“, – apgailestauja stalinomaniakas, turbūt nesuvokdamas, kad šios knygos nebūtų parašęs, jei būtų susitikęs su Stalinu.

Knyga suskirstyta į prologą, penkias dalis (jose – 43 skyreliai), epilogą ir priedus. Juose rasime gausią literatūrą apie Staliną, žemėlapius ir kita (čia būsimiems stalinomaniakams).

Palyginti su jaunu A. Hitleriu, veikalų apie jauną Staliną labai nedaug. Tad kiekvienas šios knygos puslapis sukels įdomių minčių. Pacituosiu. „Stalinas pradėjo apiplėšimų erą“ (p. 41). Taip, jis buvo pirmasis rimtas banditas, reketininkas, teroristas, bankų, traukinių plėšikas Rusijoje. Ne arklius Josifas vogė, kaip dažnai sakoma (nors gal ir juos). „Tik Gruzijoje Stalinas poetas galėjo sudaryti sąlygas veikti Stalinui gangsteriui“ (p. 41). Beveik Clinto Eastwoodo herojus. „Dabar jau žinoma, kad Stalinas dažnai tvarkė vogtus pinigus ir gabendavo per kalnus balnakrepšius, pilnus šlamančiųjų iš bankų plėšimų ir piratavimo“ (p. 45). Tačiau 1907 m. jo suorganizuotas didžiulės sumos pagrobimas Tiflise buvo ne šiaip plėšimas, o pinigai, skirti Leninui ir jo partijai, grobis, kuris buvo slapčia išvežtas į užsienį, o dalis jo net išplauta per banką. Nė vienas gangsteris nebuvo sučiuptas, pabrėžia knygos autorius. Vis dėlto šis nusikaltimas Stalinui vos netapo tragedija – jis liūdnai pagarsėjo pasaulyje. Tačiau būtent šis Tifliso „spektaklis“ sukūrė Staliną (nors detalės paaiškėjo vos prieš kelerius metus). „Leninas nusprendė, kad Stalinas yra „kaip tik toks žmogus, kokio man reikia“ (p. 47).

Įdomus šizofreniškas poeto ir diktatoriaus santykis. „Ankstyvieji Stalino eilėraščiai paaiškina jo maniakišką, destruktyvų domėjimąsi literatūra jau būnant diktatoriumi bei pagarbą – ir pavydą – tokiems talentingiems poe­tams kaip Osipas Mandelštamas ir Borisas Pasternakas. (...) Stalinas gerbė talentingus menininkus, tad paprastai mieliau žudė Partijos funkcionierius negu talentingus poetus. (...) Pasternaką Stalinas vis dėlto išsaugojo: „Palikite tą padebesių skrajotoją ramybėje“ (p. 96–97).

Stalinas yra prisipažinęs, kad eiles rašyti jam pasidarė „neįdomu, nes jos reikalauja viso dėmesio ir velniškos kantrybės“ (p. 97). Velnių jam prireikė kitur...