Vertėjos vargai, arba tarp Vidinio Liurbio ir Vidinio Mulkio: Nuogas kąsnis

Kaip kartą šiomis dienomis man pasakė vienas žmogus, – pagaliau Lietuvoje turime Williamo S. Burroughso knygų (ši – jau antroji; pirmoji – „Kitų knygų“ išleistas „Narkašas“), deja, tokių knygų leidyba Lietuvoje nepopuliari, nes mūsų šalyje pripažįstami alkoholikai, tačiau nebandoma suprasti narkomanų (nors jų netrūksta). Galbūt todėl Alleno Ginsbergo (1926–1997) knygų dar neturime. Tačiau šis dalykas – bene vienintelis, kuriuo galiu pasidžiaugti, paėmęs į rankas „Nuogą kąsnį“. Knygos autorius – ne šiaip koks rašytojėlis, kurio kūrinį būtų galima imti ir lengva ranka išversti; W. S. Burroughsas – vienas iš bitnikų kartos didžiosios trijulės (šalia Jacko Kerouaco ir A. Ginsbergo), „pankų literatūros tėvas“, žmogus, padaręs įtaką visai XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios kultūrai. Todėl leidyklai, leidžiančiai ne bet ką, o W. S. Burroughso šedevrą „Naked Lunch“ (1959), reikėjo itin pasistengti. Deja. Pradėkime nuo pavadinimo. „Naked Lunch“ mažomis raidelėmis „Baltų lankų“ leidime paliktas lyg tyčia, kad skaitytojas suprastų, kokia čia knyga, o gal – tarsi pasiteisinimas dėl pavadinimo vertimo. Peržiūrėjau šios knygos vertimus įvairiomis kalbomis, ir tik „Baltos lankos“ pasistengė parašyti tokį prasmės neatitinkantį pavadinimą (galimi variantai: „Nuogi pusryčiai“, „Nuogi priešpiečiai“, „Pusryčiai be drabužių“, „Apnuoginti pusryčiai“ ir kt.). „Kitos knygos“, išleidusios „Narkašą“, į lankas nenuvažiavo: „junky“ ir yra narkomanas, žargonu vadinamas narkašu (bent jau ne „kąsniu“). Beje, „Baltos lankos“ tarsi „pasiskolino“ idėją leisti knygas, kurias Lietuvoje iki šiol leido vienintelė leidykla – „Kitos knygos“. Buvo sukurta serija „Juodos avys“, kuriai priklauso ir ši knyga (taip pat J. Kerouaco „Kelyje“ ir „Dharmos valkatos“). Juodos avies įvaizdis paimtas iš Bratislavos aforizmų meistro Hanso Horsto Skupy („Juoda avis ieško vienmintės“).

Knygos vertėja Gabrielė Gailiūtė nustebino: rašytojo romano „Naked Lunch“ lietuviškojo vertimo skaityti tiesiog neįmanoma. Kaip toks rankraštis praėjo pro griežtų „Baltų lankų“ cenzorių, redagavimo vilkių, akis? „Nuogas kąsnis“ nuo pirmojo puslapio stringa gerklėje. Jau šeštame sakinyje randame: „bybys narkomanas baltu lietpalčiu“ (žodis „bybys“ nerašomas net kursyvu). Manęs šis žodis netrikdo, kaip ir kiti „svaresni“ žodžiai. Tačiau W. S. Burroughsas nėra Tomas Arūnas Rudokas, kurio „Pornomūzoje“ („Kitos knygos“, 2007) galima puikiai patenkinti potraukį nešvankiai literatūrai (černuchai) lietuviškai. W. S. Burroughso frazė this narcotics dick in a white trench coat išversta vulgariai, pamiršus, jog šis rašytojas visada rašė su gera ironijos doze, tad pagal prasmę čia puikiai būtų tikęs gaidys ar susna, o jei jau vertėjai taip norėjosi bybio, galėjo jį išversti kad ir pimpiu (prisimenate filmą „Ponas pimpis“?). Baigdamas pasisakymą bybio klausimu, pridursiu, jog linksmakotis angliškai paprastai vadinamas daug stipriau nei sąlyginai švelnus dick (juk net toks vardas yra – Ričardo vardo trumpinys): esama tokių variantų cock, chopper, hog, lizard, mush­room head, one-eyed snake, pork sword, schmuck, schwanz ir kt. Rinktis iš ko yra ir lietuvių kalboje.

„Kitos knygos“, leidžiančios būtent „tokias“ (nešvankias, „netradicines“, „kreivas“) knygas, toli gražu ne visada sau leidžia švaistytis įvairiais žodžiais į kairę ir į dešinę (dėkui vertėjams ir redaktoriui Sauliui Repečkai), o paieško (kaip J. Keleras „Narkaše“) sinonimų, šmaikščiai žaidžia su tekstu (kaip kitaip versti Kurtą Vonnegutą, Hunterį S. Thompsoną, Richardą Brautiganą, W. S. Burroughsą ir kt.?). Čia to pasigedau, todėl, galėdamas lyginti „Kitų knygų“ produkcijos kokybę (esu skaitęs bene visas jų leistas knygas) su šia knyga (ypač turint galvoje, kad ji pradeda naują seriją „Juoda avis“), matau esminį skirtumą: „Kitos knygos“ pasistengia ir neforsuodamos dirba prie žodynėlio, tobulina tekstą, kad jis būtų kuo geriau išverstas ir suredaguotas, pristatytas. Rezultatas – akivaizdus.

Tačiau, jei tai būtų vienintelis priekaištas, laiko negaiščiau. Tame pačiame puslapyje (p. 7) randame ne vietoje atsiradusias kabutes, bet prie tokių klaidelių kabinėtis būtų įdomu, jei knyga nebūtų viso labo tik sugadintas W. S. Burroughso kūrinys. Kas vertėjai suteikė teisę versti vardus (pravardes) ir pavadinimus? Pvz., vietoje „Islam Inc.“ turime UAB „Islamas“; „fruit“ virsta „tipeliu“, nors galėtų būti fruktu; 10-ajame puslapyje dar du kartus tęsiama bybio epopėja (jau minėjau, kad turime begalę sinonimų); „Mark Inside“ nežinia kodėl verčiamas tai „Vidinis Liurbis“, tai „Vidinis Mulkis“ (p. 13, 15). Ypač netiksliai išversta frazė, kuri jau 50 metų yra kultinė (ji – vienas iš dvie­jų moto pagal šią knygą pastatytame puikiame 1991 m. Davido Cronenbergo filme „Naked Lunch“): „Hustlers of the world, there is one Mark you cannot beat: The Mark Inside“. G. Gailiūtės vertimas skamba taip: „Viso pasaulio vagiliai, vieno Mulkio nenugalėsite: Vidinio Mulkio“. Vertėja neįsigilino į W. S. Burroughso filosofiją, kurioje jo fantazija susipynė su daugybe senovinių mokymų: šiuo atveju kalbama ne apie mulkį ar liurbį, o apie vidinę ribą, kurią kiekvienam mūsų peržengti sunkiausia. „Hustler“ – tai mistinė prostitutė, Babilono kekšė, slypinti kiekviename iš mūsų, konformizmo dvasia, o ne paprastas „vagilis“.

Pravardžių ir pavadinimų vertimas, mano galva, kartais yra nenaudingas ir autentiką iškraipantis darbas: kyla klausimas, ar būtina išversti viską? Šioje knygoje taigi turime Vyšniašiknį Džio (Cherry Ass Gio, p. 162), Laisvašalės respubliką (Freeland Republic, p. 22; kodėl netiko Frilendo respublika?), Sausaskylį Datoną (Dry Hole Dutton, p. 129), profesorių Dugnapirštį (Professor Fingerbottom, p. 137; santūrus vertimas) ir kt. Kodėl tuomet neversta vieno pagrindinių romanų herojų –­ daktaro Benvėjaus (Dr. Benway) –­ pavardė (amerikietišku žargonu tai reikštų „Išdaviko kelias“)?

Kodėl knygoje minimas „Priedas“, tačiau jo nėra? Originale turime W. S. Burroughso „Appendix“ – kelių puslapių trumpą knygoje minimų narkotikų aprašymą ir kitų subtilybių paaiškinimą. Tačiau „Baltų lankų“ leidime turime pasitenkinti sakiniu: „Susidomėjusiems skaitytojams patariama skaityti Priedą“ (p. 32). Šmaikštu. O gal priedą atskirai išleisit?

Be to, knygoje net nėra turinio (tai yra originale), nepristatyta, koks tai kūrinys (būtų pravertęs bitnikų laikus menančio žmogaus įvadas), o skyrelių pavadinimai išversti, man regis, vertėjos nuožiūra (bent jau aš turiu kitokį originalą, kuriame skyreliai suskirstyti kitaip, ir kitokie pavadinimai, yra priedas; galbūt „Baltos lankos“ turėjo kitokį W. S. Burroughso knygos variantą?). Abejonių keliantis „Naked Lunch“ vertimas neturėjo būti spausdinamas taip skubotai. Dabar vietoje „Blomberg-Stanlouski test“ gauname „Blombergo-Stanislauskio testą“ (p. 158). Kas tas Stanislauskis? Konstantino Stanislavskio ir Stasio Šalkauskio hibridas?

„Naked Lunch“ – kietas riešutėlis ir patyrusiam vertėjui. Būtina perprasti 6-ojo dešimtmečio JAV aktualijas, suprasti, kas yra Interzona (Maroko miestas Tandža, G. Gailiūtės vadinamas Tanžyru, 1912–1956 m. buvo vadinamas „tarptautine zona“ arba Interzona; čia esama dviprasmybės, – juk knyga – apie išsivadavimą nuo visuotinės kontrolės, apie kurią kalbėjo ir George’as Orwellas), suvokti, kad „kelias IŠ yra kelias Į“ (o ne „Išėjimas yra Įėjimas“; p. 187), nes kitaip ir toliau klasikinėse knygose regėsime „Dievą pro šikną“ (p. 187).