Turtų kupina slėptuvė: VLADIMIRAS TOPOROVAS IR LIETUVA

Beveik 500 puslapių knygoje – semiotiko, poligloto, indoeuropeisto, baltisto Vladimiro Toporovo straipsniai, interviu, atsiminimai apie šį neseniai Anapilin išėjusį žmogų (1928–2005). Mokslininkas, po 1953 m. atšilimo (kai mirė Josifas Stalinas, buvo sušaudytas Lavrentijus Berija ir į valdžią SSRS atėjo Nikita Chruščiovas) pradėjęs domėtis tuo, kas iki tol buvo tabu, per ilgą ir turiningą gyvenimą parašė daugiau kaip 1500 mokslinių darbų, į rusų kalbą išvertė budizmo literatūros šedevrą „Dhammapada“, sudarė 5 tomų prūsų kalbos žodyną. Profesoriaus žmona Tatjana Jelizarenkova (1929–2007) – rusų indologė, vadinta viena geriausių pasaulyje Vedų žinovių. V. Toporovas ypač daug nusipelnė Lietuvai studijuodamas baltiškuosius toponimus ir baltų mitologiją, leisdamas žurnalus rusų kalba „Baltų ir slavų tyrinėjimai“ (1980–2005), „Linguistica Baltica“ (1992–2005). Lietuviškai iki šiol teturėjome vieną profesoriaus knygą „Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai: Rinktinė“ (Aidai, 2000). 1990 m. V. Toporovas Maskvoje apdovanotas aukščiausia – Valstybine – premija, tačiau po Sausio 13-osios jos atsisakė (p. 241).

Plataus masto tyrinėtojas (jį domino lingvistika, literatūrologija, mitologija, kultūrologija, dvasinė kultūra, religija, semiotika ir kt.) turėtų būti kuo plačiau pristatytas Lietuvai. Po šios Lietuvių kalbos instituto parengtos knygos turėtų sekti V. Toporovo veikalų vertimai. V. Toporovo mokinys, mitologijos ir religijos tyrinėtojas Dainius Razauskas pastebi, jog tai – milžiniškas darbas, nes su baltų tradicijomis susiję profesoriaus darbai sudarytų bent kelis storus tomus (p. 239).

V. Toporovas 2000 m. gegužės 20 d. Lietuvos ambasadoje Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio premijos įteikimo proga prisiminė, kad jo „susidomėjimas Lietuva, ryšiai su ja užsimezgė prieš pusšimtį amžiaus ankštoje Maskvos universiteto auditorijoje, lietuvių kalbos paskaitose, profesoriaujant Michailui Nikolajevičiui Petersonui, Viktoro Karlovičiaus Poržezinskio mokiniui, kuris buvo Filopo Fiodorovičiaus Fortunatovo, pradėjusio Maskvoje lietuvių kalbos tyrinėjimus, mokinys“ (p. 244). Beje, pirmą kartą į Lietuvą V. Toporovas atvyko 1952 m..

Knygoje prisiminimais apie baltistą dalijasi Algirdas Sabaliauskas, Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis, Aloyzas Vidugiris, Izidorius Šimelionis, Tomas Venclova, Nijolė Laurinkienė, Viktorija Daujotytė, Jurgis Pakerys, D. Razauskas, Nikolajus Michailovas, Dovydas Judelevičius, Marcelijus Martinaitis, Arvydas Juozaitis, Birutė Palovienė-Sabaliauskaitė, Jonas Vaiškūnas, Juozas Budraitis, Tatjana Civjan ir Marija Zavjalova.

V. Toporovas neretai buvo įsivaizduojamas ir turįs antgamtinių galių (D. Razauskas prisimena, kaip bendravo su juo sapnuose, o T. Venclova teigė, jog „sklido šnekos, kad Toporovas kilęs iš šamanų ir burtininkų šeimos ir pats toks esąs“; p. 16).

Pasak A. Sabaliausko, baltų kalbų tyrinėjimas, jų senosios kultūros pažinimas V. Toporovui buvo ne papras­ta profesija, o moralinis uždavinys (p. 21). Pasak N. Michailovo, tai investicija į, Pietro Umberto Dini’o žodžiais, balticitas, baltiškumą, „o dar konkrečiau –­ lietuvybę“ (p. 155).

Knyga neperkrauta. Prisiminimai įdomūs, tačiau lakoniški. Didelė dalis knygos (beveik pusė) skirta paties V. Toporovo straipsniams, yra fotografijų. „Man mokslas buvo slėptuvė, leidžianti nesirinkti ko nors kito“, – prisiminė V. Toporovas 2003 m. saulėtą žiemos dieną.