Drug Lithuania: NARKAŠAS

Prieš akis turime neeilinę knygą, kurią Lietuvoje pristato „Kitos knygos“ ir poetas, dramaturgas, fotomenininkas bei vertėjas Julius Keleras, jiems talkina Lietuvos narkotikų vartotojų advokatavimo ir tarpusavio pagalbos organizacija „Tavo DRUGys“ (www.drugys.lt). „Narkašas“ –­ penktoji serijos „Intro“ knyga (serija skirta klasikiniam 6–8 deš. literatūros undergroundui; išleistos skandalingos Charleso Bukowskio, Richardo Brautigano, Hunterio S. Thompsono, Eduardo Limonovo knygos). Kaip matome iš žargono žodžio narkašas, nuorodos į knygos konsultantus ir viršelio, kuriame „Vario burnos“ pavaizdavo JAV vėliavą, papuoštą aguonomis, šis legendinio menininko Williamo Sewardo Burroughso II (1914–1997) romanas, išleistas 1953 m. pavadinimu „Junky“, yra apie narkotikus. Įtarimą patvirtina ir Daumanto Každailio sudarytas žodynėlis (p. 170–176), kuris paaiškina kai kuriuos narkomanų žargono žodžius. Lietuviškasis narkomanų žargono variantas – rusiškojo („prichodas“, „lomkės“, „kasiakas“), angliškojo („gandža“, „hašas“, „paregorikas“, „dileris“; beje, yra ir demerolis, dėl kurio neva mirė ar buvo nužudytas Michaelas Jacksonas) ir lietuviškai kaimietiškojo („molis“, „lopas“, „daigas“, „merga“) mišinys. Vieno žodžio vertimas sukėlė abejonių: hopstopinti (angl. hop-stop „apiplėšinėti, paprastai nenaudojant jėgos, metro ir autobusų stotelėse“; p. 171). Kiek pamenu, tai –­ senas sovietinis vagių žargono žodis, aiškinamas kaip „gop-stop – apiplėšimas gatvėje, naudojant prievartą arba grasinant ją panaudoti“ (http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0%BE%D0%BF-%D1%81%D1%82%D0%BE%D0%BF). Ar tik nepudrina smegenų mums narkomanų advokatai?

J. Keleras juos ir W. S. Burroughsą gina. Pasak jo, šis „kačių ir šaunamųjų ginklų gerbėjas“ (p. 179) knygą išleido 1953 m., o nuo heroino buvo priklausomas nuo 1944-ųjų. Šią priklausomybę W. S. Burroughsas neva įveikė apie 1965 m. „Narkašas“ (kiti mano girdėti variantai – narkoša, narkotas) – pirmasis rašytojo romanas, žvelgiant literatūrologiškai, priklausantis ankstyvųjų jo darbų serijai (kartu su „Pederastu“ ir „Yage laiškais“). Bitnikų dievukas W. S. Burroughsas išgarsėjo ne tik literatūros kūriniais, bet ir eksperimentinėje muzikoje imtu taikyti cut-up metodu (pagal romanus „Nuogi priešpiečiai“, „Minkšta mašina“, „Novos ekspresas“, „Bilietas, kuris sprogo“, „Interzona“). Beje, „Narkašas“ buvo rašomas Meksikoje ir dalimis siunčiamas bitnikų ikonai Allenui Ginsbergui.

Neketinu giedoti ditirambų W. S. Burroughsui, kaip J. Keleras (pasak vertėjo, vartotojiška visuomenė kalta, kad atsiranda narkomanai). Lenkiu galvą prieš W. S. Burroughso talentą, kurį lietuvių skaitytojui dar reikia atrasti. Tikiuosi, jog ši knyga – tik pradžia, įvesianti į sudėtingą šio rašytojo pasaulį. Su narkašų gyvenimu prieš 13 metų visa Lietuva susipažino pamačiusi filmą (kiek vėliau išleista ir knyga, kurią kišeniniu formatu perleido „Kitos knygos“) „Traukinių žymėjimas“, taigi ko nors nauja čia nerasime. Gaila, knygos įvade nebuvo leista tarti žodžio menotyrininkei, fotografijos kritikei, išleidusiai įspūdingą monografiją „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008) – manau, būtume turėję kitokį požiūrį į W. S. Burroughsą. Juk jis – tas pats žmogus, kuris parašė kelis skirtingų dimensijų sakinius. „Kaifas – tai akimirkos laisvė nuo senstančio, atsargaus, maudžiančio, išsigandusio kūno“ (p. 167). „Mūsų nacionalinis narkotikas – alkoholis“ (1960 m.). „Paranoikas – žmogus, kuris šiek tiek nutuokia apie tai, kas vyksta“ (1970 m.).