No pride: PROUSTAS JO PATIES AKIMIS

Jei apsidžiaugėte, kad čia Valentino Louiso Georges’o Eugène’o Marcelio Prousto (1871–1922) autobiografija – be reikalo. Kai kuriems – nuobodžiausias, kai kuriems – rimčiausias ir geriausias rašytojas, tiesa, čia kalba, tačiau ne savo, o savo veikėjų lūpomis. O šį sumanymą realizavo kito rašytojo, nobelisto François Mauriaco (1885–1970) vyriausiasis sūnus Claude’as Mauriacas (1914–1996). Šios knygos autorius penkerius metus dirbo Prancūzijos prezidento Charle’io de Gaulle’io (1890–1970) asmeniniu sekretoriumi, vėliau parašė kelis romanus, esė rinkinius, dirbo žurnalistu, scenaristu (kūrė scenarijų 1962 m. filmui pagal tėvo romaną „Teresė Deskeiru“). Tai C. Mauriacas sumanė terminą „neliteratūra“ (alittérature). O apie M. Proustą ši originali 1953 m. knyga sukurta neatsitiktinai: C. Mauriaco žmona Marie-Claude Mante buvo klasiko dukterėčia.

C. Mauriacas su mirusiais rašytojas jau buvo „bendravęs“, tad žinojo, kaip prakalbinti ir savo giminaitį M. Prous­tą (yra „kalbinęs“ André Gide’ą, Jeaną Cocteau ir kt.). Rašytojas atsiveria per kūrinius „Žanas Santejis“, „Svano pusėje“, „Žydinčių merginų šešėlyje“, „Germantų pusė“, „Sodoma ir Gomora“, „Kalinė“, „Dingusi Albertina“, „Atrastas laikas“ ir „Laiškai“. Maždaug 160 puslapių turinčios knygos pirmajame skyriuje trumpai aprašoma M. Prousto „užsitęsusi“ vaikystė, „pažeidžiama“ jaunystė, „dykystė ir aistra rašyti“, santykis su snobais ir aukštuomene, meilė ir mirtis; antrajame galime paskaityti, kokie M. Proustui atrodė žmonės. Iš gausių citatų suvokiame, kad rašytojui svarbiausia buvo laimė ir tikrasis gyvenimas, jie – „kertiniai prustiškojo statinio akmenys“ (p. 154). M. Proustas, pasak C. Mauriaco, manė, jog kūrybinis sumanymas be kančios neįgyvendinamas, o poezija gali būti tikroviškesnė už tikrovę. Tuomet mums suteikiamas netikėtas šansas suprasti, jog iš pažiūros nuobodus rašytojas buvo džiaugsmo ieškotojas.

Knygoje paminėti ir reikšmingiausi, autoriaus nuomone, veikalai apie M. Proustą prancūzų kalba. Šis leidinys ypač patiks naujosios Lietuvos eros, prasidedančios šių metų liepos 12-ąją, žmonėms, atėmusiems iš visos žmonijos vaivorykštę ir paskelbusiems, jog tik jie vieni turi į ją teisę: „Moterims jautė tik dvasinį potraukį ir meilę pažino tik su vyrais“ (p. 95). Tiesa, pats M. Proustas tuo nesididžiavo ir nevadino savęs gay pride, priešingai – rašydamas „Sodomą ir Gomorą“, pabrėžė, kad jo herojė Albertina jautė polinkį ydai (taip rašytojas vadino homoseksualią, lesbietišką meilę). M. Proustas to neatskleidė, kol buvo gyva jo motina, nes bijojo ją įskaudinti.