Sena knyga: POLITINIŲ TEORIJŲ ISTORIJA. Antra laida, nauja redakcija

Norėdami suvokti, kas vyksta mus valdančių vyrų ir moterų galvose, turėtume į jas įlįsti. Tai beveik neįmanoma, bet kartais progą suprasti diktatorius ir šiaip valdovus suteikia tokios knygos, kaip ši. Išsami studija suskirstyta į tris dalis: „Miesto-valstybės teorija“, „Visuotinės bendruomenės teorija“ ir „Nacionalinės valstybės teorija“. Kadangi esu šiek tiek futuristas, pasigendu šiame 1973 m. veikale (pirmasis leidimas profesoriaus George’o Hollando Sabine’o buvo sudarytas dar 1937 m.!) skyriaus „Ateities valstybės teorija“. Manau, šį, ketvirtąjį, skyrių galime parašyti, remdamiesi ankstesniaisiais, tik su pataisomis. Abejotina, kad ateityje žemę valdys klonai ar robotai, juolab kitų planetų atstovai arba nežmoniškai padidėję vabzdžiai, kojas prisimontavę delfinai ar dar kas nors. Jie visi net bijos prisiartinti prie homo sapiens, apie kurio veiklą taip niūriai kalbama neseniai plačiai nuskambėjusiame pusiau dokumentiniame filme „Namai“. Juk žmogus gali žudyti „savus“ ir „svetimus“ be jokio gailesčio, tremti juos kuo toliau, niekinti, vogti, naikinti, parazituoti... Kam reikalingi tokie pavaldiniai? Manau, tik tokiems pat kaip jis. Žmogus skamba išdidžiai, nes yra tuščias kaip puodas, o skamba dažniausiai jo ego.

Tokio niūriojo futurizmo mintys apima skaitant šią klasikinę knygą. O joje kaip tikroje enciklopedijoje rasime gausybę įdomių faktų faktelių. Pasirodo, kadaise Egipto ir Mesopotamijos atžvilgiu Graikija buvo periferija, Indija – nepalyginti labiau izoliuota, o Kinija beveik visiškai atskirta (p. 35). Tačiau graikai pagimdė šiuolaikinę politiką, ir jų palikuonys dabar, maždaug 2500 metų praėjus, keikia savo išrastąją demokratiją, tapusią didžiausiu išbandymu žmonijai. Prisidengiant šiuo žodžiu, žudomi žmonės. Lygiai kaip ir prisidengiant Dievu, tauta, gentimi, klanu, brolija... Žmonės visada ieškojo pasiteisinimų savo kainiškajam pradui. Ir juos rado.

Pamąstęs suvoki, kad kai kurie klausimai pergyvena ne tik žmones, bet ir epochas, maino spalvas. „Ką daryti?“ – klausė Leninas 1902 m. to paties pavadinimo brošiūroje, kurioje atvirai žavėjosi teroristais. 1905 m. Iljičius pasakė, kad literatūra turi tapti didžiulio socialdemokratinio mechanizmo „rateliu ir sraigteliu“. Ar dabartinė valdžia nepanaudojo šios idėjos?.. Juk kostiumus kolekcionuojantis funkcionierius liepė skaityti senas knygas. Skaitau. Ir matau Lenino žodžius iš senos knygos: „Partija menkai suprato, kokią atsakomybę ji prisiėmė...“ (p. 802)

Išvados – per kitus Seimo rinkimus.