Genialusis draugas judesys: APIE ŽMOGAUS IR VISUOMENĖS STUBURĄ

Ši knyga mena Avicenos (tiksliau, Ibn Sinos, dar žinomo kaip Abu Ali Sina Balkhi; apie 980–1037; tai graikai jį pavadino Abitzianos) laikus, kai genialusis persas rašė medicininius traktatus, kurie skaitėsi lengvai kaip romanai ir tuo pačiu buvo gilūs filosofiniai veikalai. Jonas Girskis –­­ taip pat ne tik gydytojas (beje, trijų specialybių – neurologijos, fizinės medicinos ir reabilitacijos bei manualinės terapijos), 1995 m. įkūręs stuburo gydymo centrą (www.stuburas.lt), bet ir puikus rašytojas, psichologas ir filosofas, mokantis žmones judėjimo filosofijos. Autorius, tiesa, kuklinasi sakydamas, kad „šios knygos tikslas – patarti skaitytojui, kaip tapti puikiu savo kūno vadybininku“, bet iš tiesų tai nėra tik medicinos patarimų rinkinys, o meistriškai, aforizmų forma, pasitelkiant puikias Vitalijaus Suchockio karikatūras (buvau išsigandęs, kad šio žmogaus nebėra tarp gyvųjų, nes senokai nebemačiau jo kūrinių, ir, tiesą sakant, labai apsidžiaugiau, vėl aptikęs dar vaikystėje mėgtą jo braižą), parašytas filosofinis-grožinis-medicininis kūrinys.

Tai, apie ką kalba J. Girskis, – „gydomojo judesio filosofija“ (p. 13). Beje, kad knyga – ir filosofinė, liudija pavadinimas, pradedamas klasikiniu „Apie...“ (lot. „De...“). Optimistiškai nusiteikęs daktaras mums liepia nebijoti būti sveikiems, jis, panašiai kaip Vydūnas, kalba ir apie šeimos, tautos sveikatą bei darną. Knygoje – pamąstymai ir apie tradicinę, ir apie alternatyviąją mediciną (manualinę terapiją, meditaciją, psichologinę kūno terapiją, jogą, kvėpavimo pratimus, racionalią mitybą, gydymą dėlėmis –­ hirudologiją, homeopatiją, adatų terapiją – akupunktūrą, masažą). Vis dėlto J. Girskis nėra šamanas ir pabrėžia, kad „stebuklus juk daro ne aiškiaregiai, ne naujausios medicinos mokslo technologijos, stebuklai – mes patys, jie mumyse!“ (p. 10). Savigyda – svarbus dalykas, kurį propaguoja J. Girskis ir kurią pripažįsta daugelis pasaulio gydytojų. J. Girskis kaip tikras filosofas nori, kad bandytume pažinti save, įsigilintume į savąjį pasaulį, kuris taip ilgai laukė. Šie žodžiai nėra tik tuščias popieriaus gadinimas, nes daktaras jaunystėje yra patyręs ūmios ir klastingos ligos gniaužtus, iš kurių išsivadavo.

Apie žmogaus judesius J. Girskis kalba kaip apie simfoniją. Organizmo „paslaptinga harmonija ir tvarka“ (p. 14) jam groja natas, kurias perskaitęs daktaras moko ir mus stebuklingo valios slaptažodžio: „Aš tai galiu“ (p. 15). Neužtenka žinoti, kad „atramos ir judamąjį aparatą sudaro per 200 kaulų, apie 650 raumenų ir maždaug 230 įvairaus dydžio sąnarių“ (p. 17). Reikia suvokti viso savęs dermę. Kenčiantis protas verčia skųstis, sako J. Girskis ir priduria, kad neturime per dažnai apie save galvoti blogai (juk už mus tai daro kiti!).

J. Girskio frazė, kurią pacituosiu, tinka daugeliui nedisciplinuotų, savęs nemylinčių žmonių, tarp jų – savimylų menininkų, save genijais laikančių gal ir genijų, o gal ir ne visai (neseniai vienas jaunas į svaigalus įjunkęs rašytojas nė kiek neabejodamas man pareiškė, kad esąs genijus ir jo aukštumų niekada niekam nepavyks pasiekti): „Visuomet reikia atsiminti, kad centrinė nervų sistema ir jos prižiūrimos organų sistemos turi didžiulius nepanaudotus gyvybinius resursus. Gydant bet kokią ligą, negalima to užmiršti. Durys, už kurių jis slepiasi ir laukia, gali būti atrakintos. Jų raktas yra paciento noras, valia ir alternatyvioji medicina“ (p. 171).

Taigi dar ne viskas prarasta, o bohemiškas jaunime! Savižudybių ir alkoholizmo tarsi apsėstoje Lietuvoje reikia visomis prasmėmis blaivaus mąstymo bangos. J. Girskis – vienas tų, kurie ją gali įkvėpti.