Širdžių pusiausvyra: DYKUMOS IŠMINTIS. APOFTEGMOS

Trapistų vienuolis Thomas Mertonas (1915–1968) vadinamas amerikiečių katalikų rašytoju, tačiau iš tiesų, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, jo kūriniai priklauso visai žmonijai. Kas nors gali kaltinti šį žmogų nebuvus nuolankia bažnyčios avele, tačiau iš tikrųjų daugiau kaip 70 knygų autorius („Katalikų pasaulio leidiniai“ yra išleidę dar keturias Th. Mertono knygas) per gana trumpą gyvenimą padarė itin daug: sugebėjo užmegzti tarpreliginį dialogą, bendravo su budizmo autoritetais –­ tibetiečiu Dalai Lama XIV (g. 1935), japonu Daisetsu Teitaro Suzuki (1870–1966), vietnamiečiu Thich Nhat Hanhu (g. 1926). Visi šie „keturi muškietininkai“ daugybei pasaulio žmonių padėjo suprasti, kad dvasingumas ir tikėjimas šiuolaikiniam žmogui gyventi ne trukdo, o padeda.

Absurdo dykroje – Bankoko viešbutyje – blogai sureguliuoto plaukų džiovintuvo nutrenktas Th. Mertonas tikėjo, kad krikščionybė turi būti kartūziška, tyli, mąsli, panaši į dzenbudistų ir Dykumos Tėvų išmintį.

Ši knyga ir yra apie Dykumos Tėvus, vadinamuosius eremitus, gyvenusius Egipto teritorijoje esančiame Vadi El Natrun slėnyje, kurį koptai vadina Shee-Hyt, „širdžių pusiausvyra“, o graikai – Skėtės dykuma. Jie ieškojo savo tikrosios prigimties Kristuje ir asmeninio išganymo (primena budizmą, tiesa?). 1960 m. parašyta „Dykumos išmintis“ – tai apoftegmos, posakiai, aforizmai, šmaikščios ir pamokančios trumpos istorijos iš dykros gyvenimo.

Knyga tinka bet kuriuo metų laiku ir žadina kovinę gyvenimo keleivių dvasią bet kokiomis oro sąlygomis. Po įdomaus aprašymo, kas gi tie Dykumos Tėvai, pateikiama 150 jų apoftegmų. Kai kurios – tikri anekdotai. Pvz., vargšas tėvas Agatonas „trejus metus burnoje laikė akmenį, kad išmoktų tylėti“ (p. 35; nejau ir tais laikais būta klausymosi aparatūros?). Senolis abatas Izidorius buvo labai baisus demonams, nes visą laiką kovojo, kad pyktis nepakiltų iki jo lūpų (p. 35). Abatas Hipererchijus pasisakė prieš kanibalizmą ir už alkoholizmą: „Verčiau valgyti mėsą ir gerti vyną, negu draskyti brolio kūną, koneveikiant jį“ (p. 37). Vienas anoniminis vienuolis, kelionėje sutikęs „keletą Viešpaties tarnaičių“, pasitraukė iš kelio „kiek galėdamas toliau“ (p. 37). Vienuolės kikeno, kai abatė barė seksualumo nepraradusį anonimą: „Jei būtumėte tobulas vienuolis, tai net nebūtumėte tiek atidžiai įsižiūrėjęs, kad „pastebėtumėte, jog mes esame moterys“ (panašu į flirtą: tuose kraštuose moterys – krūtingos, neįmanoma nepastebėti). Tarsi apibendrindamas savo „kolegas“ mučennikus, gerasis abatas Poimenas sakydavo, kad „tik gundymuose pasireiškia vienuolio dorybė“ (p. 39).

Paskaitai ir užsinori į tą dykrą. Tik baisu dėl vieno dalyko – gali karšta saulutė per makaulę taip trinktelėti, kad imsi ir pavirsi gyva apoftegma.