Tarp fašizmo ir katalikybės: IŠMINTIS, GIMUSI KANČIOJE. ANTANAS MACEINA: GYVENIMAS IR KŪRYBA

Žymiausiu ar bent vienu žymiausių lietuvių filosofų vadinamas Antanas Maceina (1908–1987) šioje monografijoje pavaizduotas gana subjektyviai. Juk knygos autorė – Tatjana Maceinienė (g. 1941 m. Breste, Baltarusijoje), A. Maceinos marti. Toks pirmas įspūdis. Antras –­ žinoma vertėja, prozininkė, eseistė, režisierė parašė išties įdomią knygą apie net labai prieštaringą asmenybę (daugeliui atrodo kiek kitaip). Tai – jau šeštoji rašytojos knyga, ji taip pat yra sudariusi A. Maceinos (Jasmanto) poezijos rinkinį „Klajūnas“, išvertusi kelias jo knygas į rusų kalbą.

Šios knygos pavadinimas gimė iš 1981 m. T. Maceinienei rašyto filosofo laiško, kuriame jis teigia filosofu „pasidaręs“, nes „daug kentėjęs“. 370 puslapių knygoje tai ir bandoma atskleisti, akcentuojant A. Maceinos „išmintį, gimusią iš kančios“. Pasak knygos autorės, „Maceina labai anksti susidūrė su blogiu, šėlstančiu pasaulyje“ (p. 331). Išties būsimajam filosofui teko patirti nemaža netekčių: vaikystėje mirė trys jo broliai, sesuo ir mama. Mirties angelai lydėjo ir tolesnį A. Maceinos gyvenimą. Jis „neišvengė nė vienos ribinės situacijos“ (jomis, pasak Karlo Jasperso, laikomos kančia, kova, kaltė ir mirtis). Ties šia vieta T. Maceinienės knygą atidėkime.

Daugelis mano, kad A.Maceina buvo katalikiškas filosofas, tačiau turbūt mažai kas žino, jog jis buvo ir nuoseklus fašistas bei rasistinis antisemitas. 1936 m. jis kartu su kitais „jaunaisiais katalikais“ paskelbė fašistinę programą „Į organiškosios valstybės kūrimą“. Pasak A.Maceinos, tautinė valstybė negali vienodai traktuoti tautiečių ir netautiečių, nes pirmieji yra tikrieji valstybės nariai, antrieji – tik valstybės gyventojai, kurių dalyvavimas tautinės kultūros gyvenime, moksle, mene, visuomenės institucijose, ekonomikoje nepageidautinas ar netgi neleistinas. Kitataučiai turi arba asimiliuotis, arba emigruoti, arba likti kaip svečiai su prieglaudos teise. Kai kuriose šalyse vykstanti kova su svetimaisiais gaivalais A.Maceinai atrodė giliai prasminga, nes tai – kova su tautos kūno skaidytojais. Anot jo, galima nesutikti su kai kuriais tokios kovos ekscesais, bet pats principas esąs sveikas. Todėl padaryti Lietuvą tautiniu požiūriu totalinę, apsivalyti nuo svetimtaučių priemaišų yra lietuvių uždavinys, garbė ir pareiga.

Filosofas Leonidas Donskis teigia, kad A.Maceinai būdingas „mirties kultas“. Kaip rašo istorikas Liudas Truska, A.Maceinai ideologiškai artima krikščioniška profesinė sąjunga – Lietuvos Darbo federacija (LDF; 1934–1942 veikė kaip Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga, LKDS) – šlovino bene pirmąjį Lietuvos teroristą–savižudį Antaną Kranauską. 1936 m. šis Kauno krikščioniškos darbininkų sąjungos veikėjas, būdamas 25-erių, neiškentęs kasdienės darbdavio savivalės ir nepakenčiamų darbo sąlygų, nušovė lentpjūvės, kurioje dirbo, savininką žydą Ruviną Kamberį ir nusišovė. Jo laidotuvės peraugo į didžiausias tarpukario Lietuvoje masines manifestacijas dėl darbininkų teisių ir į visuotinį streiką Kaune. A. Maceinos palaikoma, LKDS ta proga mėgino provokuoti antisemitinius ekscesus, šlovino A.Kranausko poelgį kaip „didvyrišką veiksmą ir pasiaukojimą kovoje su žydais išnaudotojais“, bet nelabai sėkmingai.

Pasak L.Donskio, A. Maceinos filosofijai būdingas didvyrių, mirusiųjų kultas (jis artimas ir Blut und Boden, „Kraujo ir žemės“ nacionalizmui, praktikuotam nacių Vokietijoje), Action Française ideologija ir jos niūrios klerikalinio fašizmo idėjos. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo A. Maceina pradėjo rašyti kur kas šviesesnes knygas, jo minties dykra nuskaidrėjo. Prieš pat mirtį, 1986 m., laiške dukrai Danutei Marijai Mickūnienei A. Maceina pripažino, kad ne visa, ką prirašė, „yra auksas“.

A. Maceina istoriją matė kaip ne ciklišką vyksmą, o kaip nuolatinį gėrio ir blogio įtampos augimą, „kuris išsiriš tik visuotine katastrofa“ („Raštai“, II t., p. 465). Apokaliptinis dviveidžio Januso (panašu į Jasmantą, tiesa?) veidas čia sužėri visomis nuovargio spalvomis. „Sudiev, Fridute“, – tokie buvo paskutiniai filosofo žodžiai žmonai (p. 262). Pasak jos, prieš mirtį „jis jau nieko nenorėjo“...