Pseudoistorija lietuviškai: SENASIS AISČIŲ GIMINĖS METRAŠTIS

Pseudoistorija – ne naujas išradimas. Pagrindiniai bruožai: politinė, religinė ar kitokia propaganda, ideologija; pseudoistorijos veikalai paprastai nespausdinami akademiniuose žurnaluose; pagrindiniai hipotezę grindžiantys faktai – kontroversiški, netikslūs, neteisingai interpretuoti, išimti iš konteksto; paprastesnės tų pačių faktų interpretacijos laikomos nevertomis dėmesio.

Daugelis pseudoistorinių teorijų kalba apie vieną ir tą patį: „Mes – geriausi, pirmieji, išrinktieji“. Etnocentrizmas, europocent­rizmas, afrocentrizmas ir bet koks kitas cent­rizmas bei pan reiškiniai pavojingi, nes veikia kaip indų filosofijos Majos (iliuzijos) skraistė: uždengia akis, todėl pro ją beveik nieko nesimato, tik siauras realybės ruoželis.

Baltocentrizmas – ne naujiena. Profesorius Leonidas Donskis straipsnyje „Lietuva XX a. pabaigoje“ yra rašęs, kad šiuo metu, po 50 metų trukusios izoliacijos grįždama prie Vakarų civilizacijos, Lietuva imasi naivių teorinių ir ideologinių alternatyvų, kilusių XIX a. rusų slavofilų ir zapadnikų (vakarietintojų) disputuose. L. Donskis romantiškas etnocentrines lietuvių vizijas vadina baltofilija arba nacionaliu fundamentalizmu.

Neoromantiškajam baltocentrizmui prijausti šiais laikais madinga. „Būti pagonimi“ reiškia pasipriešinti dominuojančiai ideologijai. Sovietiniais laikais „pagonys“ buvo disidentai antitarybininkai. Dabar Lietuvos neopagonys, ypač priklausantys įvairioms jaunimo subkultūroms (maždaug 15–35 m. žmonės), labiau priešinasi Vakarų civilizacijai (nors jos sukurtomis gėrybėmis, pvz., internetu, kompiuteriais, mielai naudojasi), į savo pasaulėžiūrą įtraukia ne tik neopagonybę, bet ir Rytų kultūrų atšvaitus.

Kur riba tarp sureikšminto, lietuviško nacionalizmo ir tikro, tradicinio, etninio, baltiškos pasaulėžiūros suvokimo? Ji gana trapi. Pseudoistorikais (ir pseudolingvistais) negalėtume vadinti tokių mokslininkų baltistų kaip Vladimiras Toporovas, Gintaras Beresnevičius, Marija Gimbutienė, Norbertas Vėlius, Simas Karaliūnas, Leonardas Sauka, Zigmas Zinkevičius, Jonas Balys, Bronys Savukynas, Vytautas Mažiulis, Letas Palmaitis (atskirkime L. Palmaitį-Mikelį Klusį, kaip nepakartojamą lingvistą, nuo L. Palmaičio – abejotino istoriškumo knygos apie šv. Brunoną „Įmintos tūkstantmečio mįslės“ autorių) ir kt. Ant ribos svyruoja Albertas Kojalavičius-Vijūkas, Teodoras Narbutas, Pranė Dundulienė, Jonas Trinkūnas ir Jonas Vaiškūnas (pastarieji du – baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ nariai). Istorikai Tomas Baranauskas (ypač įdomi jo knyga „Lietuvos valstybės ištakos“ (2000), kurioje aprašyti įvykiai, apie kuriuos turime itin mažai informacijos) ir Darius Baronas (kritikuoja Pilėnų romantizavimą) turi savitą požiūrį į Lietuvos istoriją, kuriam nepritaria senasis Lietuvos istorikų klanas. Už ribos – nemažai pseudoistorikų, iš kurių žymiausi – marijampolietis Algimantas Kurtinaitis (jo Atlantida – tai Bala, buvusi prie Balkanio netoli Pajevonio, Vilkaviškio rajone), Anželika Tamaš (tariama sėlių žynė, rašantį unikalų, tačiau mažai ką bendra su tikrove turintį neopagonišką metraštį „Senasis Žihnis“ arba „Senovės valstybės valda“), Charlesas Louis Thourot Pichelas (jo 1975 m. knyga „Samogitia“ arba „Žemaitija: nežinoma istorijoje“ gerokai prasilenkia su istorine tiesa), Stanislovas Tarvydas („Geopolitikoje“ ir „Indoeuropiečiuose“ niekino tautines mažumas ir aukštino baltus), Eugenijus Bunka (Lopaičių piliakalnis Žemaitijoje jam – su kosmosu siejanti bambagyslė), Juozas Jokubauskas (2002 m. „Lietuvių tautos priešistorinių amžių istorijoje“ jis kuria „naują mokslą vardotyrą“ ir teigia, jog lietuvių kalba – pati seniausioji, o lietuviai – pirmykščiai arijai; skyriuje „Neogeno pereinamasis laikotarpis“ pereinama prie kliedesių: palestiniečiai kalbėjo lietuviškai, Golfo srovė – pagrindinis energijos tiekėjas), „proistoriku“ save vadinantis Romualdas Zubinas („Perkūnas: dabarties priešistorija“, 2007; anotacijoje rašoma (kalba netaisyta): „knygoje autorius nagrinėja graikų mitų kilmę, siedamas juos su gamtos kataklizmomis bei naujai nušviečia baltų proistorę“; taip pat teigiama, kad lietuviams reikia pasiieškoti, kur gyventi, nes Žemė vartosi per ašigalius), Česlovas Gedgaudas ir Jūratė Statkutė de Rosales.

Neturėtų būti pamiršti ir ankstyvieji romantikai Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius (jam lietuviai kilę iš „trakų–prygų“). O aušrininkas Andrius Vištelis–Višteliauskas, 1912 m. miręs Argentinoje, norėdamas įkvėpti to meto mažamokslius lietuvius, kuriems grėsė greitas sulenkėjimas ar surusėjimas, tvirtino, kad Adomas su Ieva rojuje kalbėję lietuviškai („Lietuvių kalba kaip tik ir buvo pagrindinė, kuri galėjo duoti pradžią visoms kitoms Žemės rutulio kalboms“). Prie jų priskirčiau Vytauto Alanto „istorinį“ romaną „Šventaragis“ (1972–1974), kitus nelabai sėkmingus bandymus sukurti lietuvišką epą – Antano Šmulkščio-Paparonio „Pasakų atošvaistas“ (XX a. vid.), Kazimiero Žoromskio „Lato sakmes“ (1994), Stanislovo Karanausko „Dangvydą“ (1998) bei „Indrają“ (2003).

Net tais laikais, kai perdėti romantiniai paistalai paprastam žmogui, kuris nuolat girdėdavo iš kunigų ir dvarininkų, kad lietuvių kalba yra chamų ir mužikų kalba, galėjo pridėti savigarbos, Vincas Kudirka pasisakė už blaivesnį, ne tokį romantišką požiūrį. Dabar lietuviškosios romantikos epigonų idėjos domina arba neišsilavinusius žmones, arba į neonacizmą, nacionalizmą ir baltosios rasės garbinimą linkusius subjektus. Įdomių baltų ir Šiaurės šalių kultūrą romantizuojančių straipsnių galime rasti „Baltosiose tradicijose“ (http://lietuva.white–society.org), joms artimame, labiau į politiką, kasdienybę linkusiame tinklalapyje www.patriotai.lt, nacionalistiniame www.lndp.lt ir kt. Prolietuviškas idėjas propaguoja ir „prieš antipatriotinę psichozę“ pasisako naujas, šiemet susikūręs Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimas.

Grįžkime prie dviejų lietuviškosios pseudoistorijos ikonų: apie Č. Gedgaudą ir J. Statkutę de Rosales būtina pakalbėti plačiau, nes gedgaudomanija (o nuo šiol – ir statkomanija) – užkrečiamas reiškinys. Č. Gedgaudas, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, buvo bioelektronikos specialistas, vertėjas (teigiama, kad mokėjo 14 kalbų, iš jų 9 senąsias), diplomatas Romoje, Paryžiuje. Čikagoje parašė svarbiausią veikalą „Mūsų praeities beieškant“, kuris 1972 m. išleistas Meksike, o 1995 m. perleistas Lietuvoje. Č. Gedgaudo gerbėjai, tarp kurių yra Mindaugas Murza ir nemažai fašistuojančių neonacių, teigia, kad „Mūsų praeities beieškant“ yra akademinio pasaulio neįvertintas veikalas. Ši pseudoistorinė knyga vienų griežtai kritikuojama, kitų –­­ itin garbinama. Prieš pereidami prie J. Statkutės de Rosales veikalo, pažvelkime, kokias tiesas mums atskleidžia Č. Gedgaudas.

Pasak Č. Gedgaudo, ieškant Lietuvos vardo kilmės, reikia nenuklysti į fantazijas. Deja, pseudoistorikas, galbūt tikėdamas, jog atranda dviratį, aiškina, kad Frankų Salijų dinastija iš tiesų vadinosi frankais saulėnais (Saulėns turėtų apsidžiaugti!), lex Salica – Saulėnų teisė, Troja – Tauroja. Fantazija ir išmone persmelktas visas Č. Gedgaudo veikalas.

Šiais metais 80–metį švęsianti Lietuvos saugumo vadovo (1931–1934 m.) Jono Statkaus duktė J. Statkutė de Rosales „Senajame aisčių giminės metraštyje“, parengtame pagal 1998 m. Venesuelos sostinėje Karakase išleistą knygą „Los Godos“ („Gotai“), pateikia savąją Lietuvos istorijos versiją. Būtina kritiškai įvertinti autorės knygos bibliografiją. Ji –­ skurdi: apie 40 knygų, tarp kurių nemažą dalį užima išeivijoje išleisti lietuvių autorių (tarp jų – M. Gimbutienė, Č. Gedgaudas, Constantine R. Jurgėla, Josephas B. Končius), taip pat ispanakalbių mokslininkų (žymiausias jų –­ Ramónas Menéndezas Pidalis) darbai.

Pagrindinė J. Statkutės de Rosales idėja –­­ lietuviai yra seniausia pasaulyje tauta, kuriai –­ 4000 metų, davusi į kailį net Ramzio II valdomiems egiptiečiams prieš 3500 metų. Senoviniuose rankraščiuose, pasak J. Statkutės de Rosales, lietuviai vadinami gudais, kuriuos autorė tapatina su gotais. Ji pasitelkia Kastilijos, Leono ir Galicijos karaliaus Alfonso X (1221–1284) parašytos kronikos 1906 m. ispanišką leidimą, kurį išleido R. M. Pidalis. Išeivės knygoje – daugybė klaidingų faktų, pvz., teigiama, kad Alfonso X dvare „buvo išverstas arabų kalbos poezijos rinkinys „Calila e Dimna indų vedų poezijos temomis“ (p. 27). Be ispaniškųjų, kitokie šaltiniai autorei nebuvo prieinami arba prie jų prieiti nenorėta (autorė geriausiai moka lotynų, ispanų, vokiečių ir prancūzų kalbas): minėtas „rinkinys“ arabiškai vadinasi Kalīlah wa Dimnah („Kalila ir Dimna“) ir tai yra klasikinių sanskrito ir pali kalbomis parašytų gyvulinių pasakų, žinomų kaip „Pančatantra“ („Penki principai“), vertimas.

Alfonso X dėka 1264 m. buvo sudaryta įvairių to meto kronikų kompiliacija, pavadinta „Visuotine kronika“ (Crónica general). R. M. Pidalis, būdamas solidus istorikas, 1906 m. parengė šio didžiulio veikalo leidimą, kuris J. Statkutę de Rosales domina tik tiek, kiek jame pasakojama gotų tautos istorija (43 puslapiai), taip pat atskirai išverstas pirmasis vandalų tautos istorijos skyrius.

J. Statkutė de Rosales įsitikinusi, kad gotai – tai gudai, o „arabų astrologas Oveidala“ (pasak jos, tai tas pats, kas lietuvių vaidila) aiškina „dėsnius astrologijos, dar senesnės nei babiloniškoji“. Pasak J. Statkutės de Rosales, Oveidalos dėka „oralinės literatūros tradicija“ (gerbiamas šios knygos redaktoriau Gediminai Radvilai, oralinis būna tik seksas, o tradicija – žodinė!) pasiekė Alfonso X dvarą ir tai yra vienas svarbiausių Alfonso X kronikos šaltinių. Nuvilsiu skaitytoją: Oveidala buvo Ubayd Allah (dar žinomas kaip Abu Marwan), Kordobos emyro Abd ar-Rahmano II karvedys, kurio dėka plėtėsi musulmonų kalifatas: 827 m. užimta Saragosa, Barselona ir Girona (Žirona). Kad Ubayd Allah (Oveidala) buvo astrologas, tvirtina komparatyvistinės literatūrologijos profesorė iš Puerto Riko Luce López-Baralt 1985 m. knygoje „Islamas ispanų literatūroje“ (ši knyga J. Statkutės de Rosales veikale neminima).

Toliau Venesuelos lietuvės veikale prasideda pustrečio šimto puslapių gūdus marazmų miškas, kuriame esama humoristinės literatūros perliukų: „XIV–XIII a. pr. Kr. įvykiai. Kai gudai įkūrė savo bazę ties Azovu, jų pulkai buvo priversti ginti užkariautas pietines žemes nuo egiptiečių, kurie skverbėsi į šiaurę per Kaukazą. (...) Gudai pastojo egiptiečiams kelią Kaukaze ir privertė juos grįžti į Egiptą“ (p. 56). Na, ir šaunūs buvo tie gudai, pagalvoji. „Prie Trojos žuvo 70 000 gudų karių“ (p. 59). „Penktajame amžiuje baltai dar apėmė ne mažiau kaip milijoną kvadratinių kilometrų vien etninių žemių“ (p. 66). Beje, V a. žygiui į Romą vadovavo „pagonis karalius iš Skitijos“ Rėdagaišis.

Č. Gedgaudas tikriausiai pažinojo J. Statkutę de Rosales, bent vartęs jos pseudolingvistinius darbus (apie tai jis mini savo veikale; tie darbai susiję su lietuviškų žodžių paieškomis Ispanijoje).

J.Statkutės de Rosales, Č.Gedgaudo ir A. Tamaš idėjas propaguojantis Č. Gedgaudo labdaros fondas įkurtas 1995 m. Jo vadovas Leopoldas Krušinskas teigia, kad fondo tiks­las – senosios praeities ir protėvių civilizacijos populiarinimas. „Fondas atsirado tokiomis aplinkybėmis: kai 1995 m. išleidome Č. Gedgaudo „Mūsų praeities beieškant“, paaiškėjo, kad atplaukia labai didelės lėšos pardavinėjant knygas. Mat, knyga – populiari ir padariusi didelį poveikį Lietuvos inteligentijai. Išsimokėjome visas skolas spaustuvei ir skolintojams, bet dar labai daug liko, tad nutarėme šiais pinigais pasitarnauti visuomenei. Remti tuos darbus, kurie atskleidžia užmirštos praeities uždangas, kelia krašto visuomenės savimonę, skatina domėtis, ieškoti naujų paliudijimų didžios praeities temomis.“

L. Krušinskas nepripažįsta tokių autoritetų kaip N. Vėlius, G. Beresnevičius, V. Toporovas. Jam autoritetai – minėtieji pseudoistorikai. „Mums šiandien tikrai sunku įsivaizduoti, kad aisčiai buvo didelė geografinė žemė auginusi gausius būrius pulkų nužygiavusių ne tik prieš Romos imperiją, tačiau dalyvavusių ir sąjungininkais su Atila ir kitais žmonijos karų istoriniais karvedžiais.“

Pseudoistorijos, kaip pavojingo viruso, plitimas Lietuvoje turi būti sustabdytas ir nukenksmintas pseudoistoriją perkeliant į humoro veikalų gretas. Antraip manysime, jog Lenkijos sostinė – lietuviška Varžuva, varlys – garbingas Perkūno paukštis (Č. Gedgaudas teigia „mūsų“ herbą esant su trimis varliais), vandalų ir alanų karalius Genserikas (Gaiserikas, Geiserikas, apie 389–477) –­ Genčiarikis, gotai – gyvulių „gaudytojai“ („The American Heritage Dictionary of the English Language“, kuriuo be reikalo nesinaudojo mūsų pseudoistorikai, nurodoma, jog gotų pavadinimas nesusijęs su „gudais“, o kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies gheu- ir reiškia vyno liejimą; tiesa, pseudolingvistai galėtų sakyti, kad taip šis žodis susijęs su žodžiais „lieti“, „lietus“ ir Lietuva), graikų religinis veikėjas Zalmoksis – „baltų filosofas Sielmokšis“.

Tikrieji gotai – rytų germanų gentys, kurios kilo iš Gotlando salos, pietinės Skandinavijos, iš kur I–III a. patraukė į pietus. Gudai – etnonimas, lietuvių nuo seno naudojamas pietrytiniams (kartais ir pietvakariniams) kaimynams įvardyti. Tai S. Daukantas neva iš Azijos atkeliavusius getus tapatino su gotais. Pasak S. Karaliūno („Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose“, 2004–2005), gudais nuo XIII a. vadinti surusėję lietuviai, lenkai, baltarusiai (guduoti reiškia „kalbėti pusiau lietuviškai, pusiau lenkiškai“; I t., p. 158).

Komparatyvistinė kultūrologija moko, kad, norėdami geriau pažinti pasaulį, turime geriau pažinti save, ir priešingai – norėdami geriau pažinti save, privalome suprasti pasaulį, kitas tautas, kultūras, civilizacijas. Priešingu atveju mūsų laukia Č. Gedgaudo aprašytoji Nėruvonė (nirvana) ir beraščiai vaikai bei vaikaičiai.