Tauta nr. 1: KĄ JIE MUMS PADARĖ. LIETUVOS GYVENIMAS TRAUMŲ PSICHOLOGIJOS ŽVILGSNIU

Profesorė Danutė Gailienė bene geriausiai Lietuvoje išmano savižudybių, psichologinių traumų problemas. Apie tai išleistos kelios knygos. Daug kas dabar numoja ranka, paklaustas, ką mano apie savižudybę. Dažnas ją pateisina. Pasak statistikos, Lietuva stabiliai laikosi pirmoje vietoje pasaulyje pagal savižudybių skaičių(!): mūsų rodiklis yra 68,1 (100 000 žmonių). Tai reiškia, kad nusižudo vienas iš maždaug 1500. Nuo mūsų kiek atsilieka Baltarusija, Rusija, Pietų Afrikos Respublika, Slovėnija, Vengrija, Kazachstanas, Latvija (brolių latvių rodiklis –­ 42), Japonija (joje suicido tradicijos itin senos), Gajana, Ukraina, Pietų Korėja. O štai šalys, kuriose žmonės žudosi mažiausiai: Jordanija, Egiptas, Sirija, Iranas, Azerbaidžanas, Kuveitas, Bahreinas, Tadžikistanas, Albanija (musulmoniškos valstybės), Jamaika, įvairios netolimos jai salos („Ech, kaip norėčiau aš sugrįžti į Jamaiką...“, – ne veltui taip, matyt, dainavo šviesaus atminimo Maestro Vytautas Kernagis), Armėnija, Gruzija (pirmosios krikščioniškos valstybės). Jų rodiklis nesiekia 5. Europos ir JAV vidurkis – 15–20.

Kodėl esame tokie, kokie esame? Kodėl per televiziją žinios praneša apie naujus „kultūrinius“ reiškinius: vaikai ima ginkluotis pistoletais, gultis ant bėgių dėl „ekstrymo“ ir aštrių pojūčių. Nejau nebeturime kuo užsiimti ir užimti kitų? Ar tai neliudija apverktinos mūsų dvasinės būklės ir pačios valstybės žlugdomos kultūros būklės?

D. Gailienė bando atsakyti į daug svarbių klausimų. Nors knyga nėra stora (pustrečio šimto puslapių), joje informacijos bei jos analizės gausu. Profesorė atskleidžia, kaip smarkiai mus suluošino nacių bei sovietų okupacijos (o toliau luošina Vakarų civilizacijos šiukšlės, kurios pateikiamos stalan vietoj grūdų). Knygos skyriai – „Psichologinių traumų tyrinėjimo istorija“, „Psichologinė trauma ir jos padariniai“, „Kaip veikia trauma. Teoriniai modeliai“, „Istorijos traumos“, „Traumos visuomeninio pripažinimo problema“, „Represijų poveikis represuotiesiems ir jų vaikams“, „Istorinių traumų padariniai visuomenės sveikatai“ bei „Traumos įveika“ – apžvelgia mūsų šalies žmonių psichologinę situaciją.

Kai kurie tyrimai dabar gali būti pripažinti politiškai nekorektiški (juk mes įsipareigoję NATO!), pvz., tas, kuriame kalbama apie nukentėjusiuosius, kuriais Lietuvos valstybė nesirūpino ir nesirūpina. „Nukentėjusiųjų statusas nebuvo suteiktas Afganistano karo veteranų grupei, vadinamiesiems „afganams“, kurių Lietuvoje yra net keli tūkstančiai. Politikų nurodyta priežastis skambėjo gana paviršutiniškai – Lietuva šito karo nekariavo“ (p. 112).

Kurgi ne. Lietuvius, kaip ir kitus sojūzo vyrus, į Afganistaną 1979–1989 m. grūdo sovietinė armija. Tačiau mūsiškių, praėjusių šį pragarą, yra net 5000 (žuvo apie 100 Lietuvos piliečių)! Šiuo metu nėra tiksliai žinoma, kiek „afganų“ yra Lietuvoje, kiek jų mirė, kiek nusižudė. Karas buvo gaubiamas visiško slaptumo. 1993 m. išėjusi Zigmo Stankaus knyga „Kaip tampama albinosais“ tuoj tapo kultine, nes joje pirmąsyk pasaulyje atskleista tiesa apie Afganistano–Sovietų Sąjungos karą. 2004 m. 268 „afganai“ dalyvavo tyrime, kuriame nustatytas jų trauminis patyrimas ir jo padariniai. Konstatuota: „afganų“ patyrimas yra daug labiau traumuojantis nei kare nedalyvavusių vyrų“ (p. 114). Beje, žudytis, pasak tyrimo, bandė net 12 proc. „afganų“ (kas aštuntas!). Net po beveik dviejų dešimtmečių trečdalis Lietuvos „afganų“ turi potrauminio streso sutrikimą.

Tai – tik vienas iš skaudžiųjų dabartinės Lietuvos istorijos puslapių. O kur dar genocidas, trėmimai, persekiojimai, priverstinė emigracija (nepainiokime „išėjusiųjų negrįžti“ su trečiabangininkais išeiviais, kurių daugelis ant Lietuvos dėjo skersą ir tuo puikuojasi išeivijos ir Lietuvos internetiniuose bei kituose spaudos organuose).

Rusija iki šiol nepripažįsta komunistinio režimo traumų, nors jos akivaizdžios. Kad esame vis labiau prasigerianti tauta, daugeliui turbūt nereikia aiškinti. Kokią išeitį siūlo profesorė? Tyrimai rodo, kad nepalūžti labiausiai padeda Dievo tikėjimas, šeimos ir artimųjų bei draugų parama, dvasinė stiprybė, viltis, politinis aktyvumas. „Žmogaus pastangos įveikti žlugdantį trauminį patyrimą būna atsivėrimas transcendencijai, malda ir ryšio su Aukščiausiuoju ieškojimas“ (p. 201).

D. Gailienė konstatuoja, kad traumuotų žmonių savijauta priklauso nuo bendros visuomenės būklės. Traumos lengviau ir greičiau gis, jei visuomenė pripažins jas ir sieks teisingumo. Savo traumas turime pripažinti ir patys.