Basa barzdota varna ir kiti milžinai: JONAS BASANAVIČIUS –­ BARZDOTA VARNA. SIMONAS DAUKANTAS –­­ VARGO PELĖ

Istoriją pažinti su humoru – smagiausia. Be abejo, reikalingos rimtos, solidžios, sunkios knygos apie juoduosius istorijos puslapius, tačiau toks eksperimentas, kuriam ryžosi jaunas dailininkas, architektas Rytis Daukantas (g. 1980), tikrai pasiteisino ir vertas dėmesio bei pagarbos. Knygučių (trečia bus apie Vincą Kudirką) serija pavadinta „Lietuvos milžinai iš arti“, oficialiai ji skirta 8–13 metų vaikams, tačiau realiai – bet kuriam linksmų plaučių žmogui. Nepamirškime, kad mūsų didieji žmonės turėjo žmogiškų savybių, kurios čia puikiai atspindėtos įgudusia karikatūristo ranka (jo tinklalapiuose www.daukantas.com, www.karikatura.lt, portaluose www.delfi.lt ir www.politika.lt bei leidiniuose „The Wall Street Journal Europe“, „Tenerife News“) rasime ir daugiau karikatūrų).

46 ir 54 puslapių dydžio knygelės stambiu šriftu galėtų turėti daug tęsinių. Jų autorius aiškina, kodėl ėmėsi tokio darbo: „Deja, tenka konstatuoti, kad lietuviai „nedega“ dideliu noru pažinti savo kraštą, šalies istoriją. Lietuvaičiai jei kuo ir domisi, tai nebent kriminalinėmis naujienomis… Apie jaunąją kartą turbūt net nereikia kalbėti. Jie greičiau išvardys kompiuterinio žaidimo personažų vardus ar papasakos apie naujos realybės šou žvaigždės šukuosenos ypatumus, negu pasakys, kas toks buvo J. Basanavičius. Kodėl taip yra? Kodėl „Ruslanaradžis“ yra įdomus, o štai S. Daukantas – ne? Neabejoju, kad žmonės žino, kad tai Simono Daukanto atvaizdas puošia 100 litų. Deja, neretai šis žinojimas tuo ir pasibaigia. Negerai yra tai, kad šiandienos žvaigždutės jau galutinai baigia užtemdyti tikrąsias žvaigždes. Manau, kad būtent tokie žmonės kaip Simonas Daukantas ar Jonas Basanavičius ir yra tikrosios Lietuvos žvaigždės“. (http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/4030)

Į istoriko vardą nepretenduojantis menininkas tęsia gerą tradiciją, kurią kadaise sukūrė įvairūs žmonės, rinkę anekdotus apie žymius žmones. Knygučių kalba – kaip tikros pasakos: „Labai labai seniai, daugiau kaip prieš 200 metų, kai Lietuva dar buvo Didžioji Kunigaikštystė...“ (p. 5) Vis dėlto pasakininkas (irgi Daukantas!), būdamas profesionalus architektas, leidžia sau pasimėgauti žiniomis (ar tikromis?), kad Daukantų trobelė buvo „labai maža: 17 metrų ilgio ir 8 metrų pločio“ (p. 10). Kartais R. Daukanto kalba tampa ironiška: „To meto bajorų jaunimas buvo labai išpuikęs, o lietuviai stengėsi būti panašūs į lenkus“ (p. 18). O kartais beveik istorinis pasakojimas virsta pasaka: pasirodo, S. Daukantui, slapta nurašinėjant carinės Rusijos archyvus, kartą jį išgąsdinusi mažutė sukrebždėjusi pelytė (p. 31–32). „Mažajai triukšmadarei rašytojas atlaužė gardaus sūrio gabalėlį. Kas žino, bet gali būti, kad gudrioji pelė nuolat saugojo istoriko duris, cypimu tuojau pat įspėdavo didįjį draugą. Juk Daukantas niekada taip ir neįkliuvo caro valdžiai“ (p. 32).

Na va, Romą išgelbėjo žąsys, S. Daukantą – pelė. O štai „barzdota varna“ J. Basanavičius draugavo ir su ožkomis: gimtuosiuose Ožkabaliuose ant vaišių stalo „visada puikuodavosi moliniai ąsočiai, pilni ožkų pieno“ (p. 7). Kadangi J. Basanavičiaus proproprosenelis „basas klajojo po šio krašto miškus ir laukus“ (p. 8), tokia ir pavardė. O štai V. Kudirka buvo nepatenkintas J. Basanavičiaus dainavimu lietuvių kalba, tai jam atrodė per žema, todėl bendraklasis Vincukas „lenkiškai kažką sau po nosimi vis murmėjo“ (p. 16). J. Basanavičiaus barzdai knygoje skiriama garbinga vieta: „Kiekvieną rytą jis priešais veidrodį praleisdavo bent kelias minutes, kol galų gale iššukuodavo ir prancūziškais kvepalais iškvepindavo savo nepakartojamą barzdą“ (p. 26). Po žmonos mirties J. Basanavičius, pasirodo, į namus bandė atsitempti mešką iš Rumunijos miškų, bet tam prieštaravo kaimynai (p. 37; turbūt todėl, kad meška buvo užsienietiška, reikėjo J. Basanavičiui paieškoti bulgariškos meškos). J. Basanavičius labai bijojo plaukti laivu į Ameriką, kad neatsitiktų, kaip „Titanikui“, tačiau „įkyrusis Antanas Smetona, net kelias savaites vaikščiojęs paskui Basanavičių, galų gale jį įkalbėjo“ (p. 46). A. Smetonos R. Daukantas nuoširdžiai nemėgsta. „Štai Antanas Smetona ir jo žmona Sofija, dar neprasidėjus karui, buvo pasislėpę maišą miltų. Vakarais, kai visi sumigdavo, jie paslapčia išsikepdavo gardžios duonos, kuria draugiškai pasidalydavo su Jonu“ (p. 51). Nemėgsta R. Daukantas ir lenkų, kuriems pašiepti skiria bene daugiausia vietos. J. Basanavičius „barzdota varna“ (suprask: balta varna) tapo būtent todėl, kad lenkų šnipeliai dėl išskirtinės jo išvaizdos sekė kiekvieną aušrininko žingsnį. Užtat R. Daukantas labai mėgsta Palangos J. Basanavičiaus gatvę (p. 54).

Ar neišsisems dailininkas ir rašytojas R. Daukantas? Neabejoju, kad karikatūristo fantazija didžiulė, tačiau vis dėlto siūlyčiau jam (ir visiems mums) susirasti G. Beresnevičiaus knygą „Pabėgęs dvaras“, kurioje anekdotų apie žymius žmones žanras yra pasiekęs tobulybę. R. Daukantui dar yra kur tobulėti, nors pradžia – daug žadanti.