Nenugalėtieji: LIETUVIŲ SENOSIOS RELIGIJOS KELIAS

Neseniai 70-metį šventusio Romuvos lietuvių prigimtinio tikėjimo grupės vadovo Krivio Jauniaus (Jono Trinkūno) knyga „Lietuvių senosios religijos kelias“ – puikus pradžiamokslis tiems, kas iki šiol apie Romuvą ir „pagonybę“ (šis žodis, lotyniškai reiškiantis kaimietiškumą, bukumą, menkina mūsų tradicinį tikėjimą, todėl nevartotinas) žino mažai. Kaip ir kiekvienas įvadas, knyga pateikia populiarius paaiškinimus kiekvienam, norinčiam sužinoti, kokia yra senoji lietuvių religija. Beveik 300 puslapių veikalas – gerai struktūruotas, suskirstytas skyriais ir skirsneliais. Knygos skyrių pavadinimai liudija autoriaus subjektyvumą (jis rašo apie patį save, tiksliau, tikėjimą, kurį pats išpažįsta) ir romantinį požiūrį: „Religija ir senieji laikai“, „Lietuvos pradžios“, „Lietuva karingoji“, „Represyvioji sistema (XVI–XVIII a.)“, „Tautos budimas (XIX a.)“, „Romuva (XX–XXI a.)“.

Turiu pabarti knygos redaktorius Vaclovą Mikailionį ir Žemyną Trinkūnaitę už prastoką redagavimą; susidaro įspūdis, kad veikalas redaguotas skubomis, neatidžiai: yra kvailokų klaidų, praleistų ar klaidingai įrašytų raidžių. Knygos turinio kritikos taip pat galėčiau pažerti nemažai, tačiau pirmiausia reikėtų apibrėžti, kokia yra ši knyga. Pikti katalikai-fanatikai ją pavadins antikrikščioniška, pikti ir kiek išsimokslinę katalikai-fanatikai – skatinančia religinę nesantaiką, nemoksliška, romantizmo persunkta, galiausiai – grožine. Ne paslaptis, kad jau nemažai metų vyksta poleminis susirašinėjimas spaudoje tarp Romuvos atstovų ir Lietuvos katalikų bažnyčios ideologinių ruporų, iš kurio akivaizdu, kad Romuvai vietos Lietuvoje nėra (bent jau tokia šių „dorų katalikų“ svajonė). Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro darbuotojai Lietuvos Vyskupų Konferencijai yra parūpinę išvadas, kuriose prieinama iki absurdo: abejojama, ar senovės baltai išvis galėjo kuo nors tikėti („Reikėtų išsiaiškinti, ar Lietuvos žemėse, susidūrus su krikščionybe, apskritai buvo spėjusi susiformuoti religija kaip tokia“). Tuo tarpu jaunų romuviečių skaičius didėja, baltišku tikėjimu domisi vis daugiau žmonių, vadinasi, tradicija tikrai nebuvo ir nėra nutrūkusi. O tai – didžiulis pliusas Romuvos naudai. Kad ir ką kas nors rašinėtų savo pažymose, senasis tikėjimas Lietuvoje gyvas. Kitas klausimas – ar jis tikrai gerai ištirtas. Manyčiau, ne. Po šviesaus atminimo Gintaro Beresnevičiaus mirties nepasirodė nė viena jo lygio mokslininko verta studija apie baltų tikėjimą. O mįslių G. Beresnevičius mums paliko daug. J. Trinkūnas nebando šių mįslių įminti, jis tiesiog suprantamai pasakoja, kas ir kaip.

Beje, tai ne pirma J. Trinkūno (ir Romuvos) knyga: iki šiol pasirodė „Of Gods and Holidays. The Baltic Heritage“ („Apie dievus ir šventes. Baltų palikimas“; 1999), „Baltų tikėjimas. Lietuvių pasaulėjauta, pap­ročiai, apeigos, ženklai“ (2000), „Po Romuvos ženklu. Mūsų tikėjimas šiandien“ (2001), nemažai straipsnių. Mūsų suvokimą apie baltų tikėjimą praplečia J. Trinkūno, jo žmonos Inijos Trinkūnienės ir didelio būrio jų talkininkų – apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ (įkurta 1988 m.) – muzika, kurioje rekonstruojamos senosios baltų apeigos, dainuojamos šimtmečių senumo dainos. Kartu su naujausiąja J. Trinkūno knyga pasirodė ir naujas „Kūlgrindos“ albumas „Giesmės valdovui Gediminui“. Lietuvoje nėra daug žmonių, kurie taip aktyviai propaguotų senąsias tradicijas, todėl, nors ir žvelgdami į J. Trinkūno knygas kiek kritiškai, iš jų galime sužinoti gana daug. Pavyzdžiui, kad Aukštaitijoje buvo bent 1500, o Žemaitijoje – 1000 šventviečių. Piliakalnių Lietuvoje yra apie 1000. „Toks milžiniškas piliakalnių tinklas rodo baltų civilizacijos vieningumą“, – teigia J. Trinkūnas (p. 25). Apie baltus, kaip civilizaciją, mažai kalbėta, o duomenų turime nedaug. Pagrindiniai baltų religijos ir mitologijos šaltiniai rašyti užsieniečių. Anksčiau baltų tikėjimą tyrinėjusius mokslininkus (ir jį atkurti nuo XX a. septintojo dešimtmečio bandžiusius romuviečius) persekiojo KGB, dabar „pagonybės“ kaip velnias kryžiaus bijo katalikai–fanatikai. Gal todėl, kad katalikų tikėjimas Lietuvoje dabar kaip niekada nepopuliarus ir, kaip rašė Motiejus Valančius, „daug žemaičių vėl patampa stabmeldžiais“? (p. 135) Mano manymu, Romuva turėtų vengti dviejų dalykų: New age judėjimų įtakos ir prie jos besišliejančių neonacių, save vadinančių patriotais. Tuo tarpu Romuvos priešams siūlyčiau įsiskaityti į šiuos J. Trinkūno žodžius: „Senosios lietuvių religijos istorija neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kelis šimtus metų šią religiją bandyta išnaikinti įvairiom priemonėm – ir prievarta, ir gudrumu, ir gerumu, ir „civilizacija“, bet ji nenuilstamai tarsi žolė vėl sudygsta iš sutryptos žemės“ (p. 259).