Nugalėti baimę: Demokratija be darbo judėjimo?

Ši knyga oficialiai skiriama Lietuvos profesinėms sąjungoms. Ją parengė „Naujoji kairė 95“ (N95) – 2007 m. susikūręs kairiųjų judėjimas, kurio tikslas – „kurti alternatyviąją politiką“. Vienas pagrindinių N95 judėjimo ideologų – šios nedidelės kišeninio formato knygos (apie 200 puslapių) sudarytojas filosofas Andrius Bielskis. Knygelėje skelbiamus straipsnius parašė sociologė Rasa Baločkaitė, Oslo statybininkų profesinės sąjungos ombudsmenas Jonas Balsas, A. Bielskis, psichologė Aušra Budrytė, profeministas Algirdas Davidavičius, žurnalistė Džina Donauskaitė, Talino technologijos universiteto inovacijų politikos ir technologijų valdymo profesorius Raineris Kattelis, norvegų politologas ir žurnalistas Svennas Arne Lie, Norvegijos kairiojo think–tank (idėjų kalvės) „Manifest“ vadovas Magnusas Engenas Marsdalas, filosofas Gintautas Mažeikis, europarlamentaras Justas Vincas Paleckis ir Norvegijos nevyriausybinės organizacijos „Už gerovės valstybę“ vadovas Asbjørnas Wahlas. Dvylikoje tekstų, iliustruotų nespalvota Aido Bareikio grafika, skelbiama neoliberalaus kapitalizmo kritika, pasisakoma už didesnę socialinę lygybę ir teisingumą.

Į šią knygą su baime turėtų žvelgti dabartinė valdžia. Šių metų sausio 16–oji bei po jos sekę protestai parodė, kad Lietuvos visuomenė yra socialiai aktyvi, politiškai brandi ir turinti puikią savivoką. To negalime pasakyti apie valdžią. Kasdien vis labiau skurdinami Lietuvos žmonės: nuo meno kūrėjų iki pensininkų, nuo ugniagesių iki ligonių. Išpūstos maisto ir vaistų kainos, ad hominem neskirta mokesčių politika, socialinis nihilizmas mūsų vos dvidešimt metų gyvuojančią valstybę greitai gali privesti prie visiško kracho.

Kiek teko viešėti demokratinėse Vakarų šalyse, visuomet į akis krisdavo nematomas, bet stiprus profesinių sąjungų judėjimas. Be abejo, juo ypač pasižymi skandinavai ar olandai, kurie nesupranta, kodėl Lietuvoje yra taip, kaip yra. Lietuvoje, knygos duomenimis, nuo 2000 m. vyko vos 363 streikai, iš kurių net 98 proc. – mokslo ir švietimo sektoriuje (p. 55–56). Minėtose šalyse jų vyksta gerokai daugiau, ir tie protestai pagerina žmonių gyvenimo kokybę.

Knygoje pateikiami daugeliui aktualūs klausimai. Ar įmanoma demokratija be stiprių profesinių sąjungų? Kaip galima apginti paprastų dirbančių žmonių teises? Ar iš tikrųjų beveik dvidešimt metų vykdytos neoliberalios reformos Lietuvos visuomenei atnešė laisvę, demokratiją ir gerovę? Ką reiškia rinkos fundamentalistų teiginiai, kad gerovės valstybė stabdo ekonominę plėtrą ir yra nesuderinama su ekonominiu efektyvumu?

Tai – pirmoji originali kairiosios minties knyga posąjūdinėje Lietuvoje, teigia leidėjai. Pirma ar ne pirma, kairė ar ne kairė – ne taip svarbu. Svarbiausia, kad profesinės sąjungos nepasiduotų valdžios bauginimams, pirmykštei valdžios baimei, laukiniam instinktui strutiškai slėpti galvą (net jei šalia nėra smėlio) ar paniškai bėgti į nežinią (o juk kaltę dėl sausio 16-osios riaušių bandyta suversti profesinėms sąjungoms; laimė, nepavyko – teismas jas išteisino). Kad ši knygelė netaptų dar vienu fantastinės literatūros šedevru, būtinas dialogas. Žmonės savo valią išreiškė, dabar – valdžios eilė.