Ekopanika: Baimės būsena. Romanas

Tai – jau antrasis, pataisytas „Baimės būsenos“ (beje, originalas – „State of fear“ – išleistas 2004 m.) leidimas. Nepaisant to, kad mane, kaip padorų pilietį, atbaido žodžiai „bestseleris Nr. 1 Lietuvoje“, „skandalingiausias šių dienų romanas“ ir kt., ši knyga tikrai puiki, o ją leidusi leidykla „Obuolys“, kaip galėtų pasirodyti, nesivaiko pigių sensacijų: ji yra išleidusi gausybę knygų, kurios gali praplėsti žinias, ugdyti dvasingumą.

Pernai mus palikęs Michaelis Crichtonas (tarti: Kraitonas) ne veltui vadinamas Dano Browno ir Johno Grishamo mokytoju, lyginamas ir su Stephenu Kingu. Trumpam pamirškime M. Crichtono nuopelnus literatūrai ir Holivudui (populiaraus TV serialo „Ligoninės priimamasis“ kūrėjas, „Juros periodo parko“ sumanytojas, „Didžiojo traukinio apiplėšimo“ autorius, technologinio trilerio tėvas ir kt.). Šioje daugiau kaip 500 puslapių knygoje gvildenama viena svarbiausių šiandienos temų –­ ekologija. Tiksliau, baimė išnykti dėl mūsų pačių (tiksliau, visos žmonijos) savigriovos. Ar ta baimė pagrįsta? Kažin, ar daug kas yra suabejojęs ekologijos idėja, juk tai – populiaru, gražu, dvasinga („Aš – žalias“, – pareiškia žinomi aktoriai TV ekrane). Sutinku, Žemė serga, ir ją reikia gelbėti. Tik nejaugi turime būti tokie naivūs, kad manytume, jog iš to niekas nepasipelno? Argi žmonija dažnai ką nors daro be naudos sau? Štai čia ir prieiname ribą, kuri M. Crichtonui tapo dokumentinę knygą primenančiu romanu su 172 knygų bei straipsnių bibliografiniu sąrašu („Pateikiu šias nuorodas, norėdamas padėti tiems skaitytojams, kurie norėtų patikrinti mano nuomonę ir padaryti savo išvadas“, p. 493. Abejoju, ar daugelis mūsų puls skaityti šį literatūros kalną, bet...). Čia yra grafikų ir jiems sudaryti naudojamų duomenų šaltinių, „Priedas Nr. 1. Kuo pavojingas politizuotas mokslas“, specialus „Autoriaus žodis“ bei (turbūt tikro) slapto Smulkių verslininkų ir advokatų sąjungos pranešimo Nacionalinei saugumo tarybai ištrauka. Visa tai skamba be galo rimtai. Gal pernelyg rimta, kad būtų tiesa? Kad M. Crichtonas – įtampos, suspense meistras, žinome, bet ar tas baimės, net panikos kėlimas tikrai pagrįstas?

Knyga parašyta panašiu į D. Browno stiliumi, – sklaidome tarsi slapto raporto puslapius. Veiksmas vyksta 2004 m., skyrelių pavadinimai nurodo, kur ir kada (minutės tikslumu!) kas užfiksuota. Romano veiksmo pabaiga – 2004 m. spalio 15 d. 17:04 val. Ramiojo vandenyno baseine, pradžia – 2004 m. gegužės 2 d. 12:00 val. „Paris Nord“ geležinkelio stotyje. Kaip matome, įtemptas veiksmas vyksta ne taip jau trumpai (166 dienas, 4 valandas ir 56 minutes), be to, įvairiausiuose pasaulio kampeliuose (be minėtųjų – Malaizijoje, Kanadoje, JAV, net Antarktidoje). Vadinasi, šis romanas – globalaus sąmokslo refleksija. Šiuo atveju reikalų turime su ekoteroristais. Nors M. Crichtonas pabrėžia, kad „ši knyga – grožinės literatūros kūrinys“ (p. 5), jis jau netrukus ima sėti baimę, cituodamas George’ą Orwellą: „Bet koks svarbus klausimas visada turi aspektų, kurių niekas nenori aptarinėti“ (p. 7).

Nenorėdamas būti tuo orvelišku nieku, M. Crichtonas priverčia mus suabejoti ne pačia ekologijos idėja, o tais, kurie ja gali pasinaudoti. Negeri aplinkosaugininkai – tokia pat realybė, kaip ir nedori labdaros skirstytojai ar karininkai pedofilai. Tačiau M. Crichtonas eina toliau: „Nusprendžiau, kad dauguma aplinkosauginių „principų“ (tokių kaip „ekologinės pusiausvyros išlaikymo principas“ arba „prevencinis principas“) paprasčiausiai saugo ekonominį Vakarų pranašumą ir skleidžia šiuolaikinį imperializmą besivystančiose šalyse. Puikus būdas pasakyti: „Mes viską turime, iš jūsų mums nieko nereikia, nes jūs tik per daug teršiate“ (p. 483–484).

Rašytojas įsitikinęs, kad pasaulis keičiasi, tačiau ideologai ir fanatikai – ne. Jis pasakoja visuotinio atšilimo idėjos priešistorę, kuri jam primena eugenikos teoriją – ją irgi palaikė žymūs ir įtakingi žmonės. Dabar akivaizdu, jog tai tebuvo pseudomokslas. Krizė, kurią pranašavo eugenika (genofondo krizė, neva vedanti prie žmonių rasės blogėjimo), neegzistuoja. O veiksmai, kuriuos sukėlė eugenikos panaudojimas (ypač čia pasižymėjo naciai), baigėsi milijonų žmonių mirtimi. M. Crichtonas prisimena ir sovietinį pseudomokslą, 1928 m. sugalvotą Trofimo Lysenkos, pavadintą vernalizacija arba jarovizacija, pagal kurį augalų sėklos imtos drėkinti ir šaldyti, dėl ko vėliau neva pagerėja pasėlių augimas. Stalinui patiko ši idėja, ir ji baigėsi badmečiu, etniniais valymais bei trėmimais. T. Lysenkos idėja niekada neturėjo moks­linio pagrindo. Ar turi pagrindą „didinga nauja teorija“ (p. 490), kaip ironiškai visuotinį atšilimą vadina M. Crichtonas? Jo atsakymas – „beveik ne“.

M. Crichtonas romanu „Baimės būsena“ kviečia į diskusiją apie problemas, susijusias su ekologija. Neleiskime, kad mumis manipuliuotų ir pasidomėkime, kas yra kas.