Naktis neapmatoma: KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai

Pamatę tris puikiai žinomas raides, greičiausiai jau gniaužiate kumščius, galvodami, kodėl pristatau šią knygą literatūrai skirtame leidinyje. Tam yra dvi priežastys: 1) knygą išleido asociacija „Atvažiavo meška“, kuri tikrai egzistuoja (iš pradžių tuo netikėjau; tačiau ji įsikūrusi Ančeriškių kaime, Vilniaus rajone ir net turi tinklalapį www.ameska.projektas.lt) ir kurios pavadinimas, be abejo, su aliuzija į Rusiją, turi literatūrinę potekstę (juk sakoma – „atvažiavo meška su arielkos bačka“; ši patarlė, pakeitus arielką į alų, panaudota Antano Vaičiulaičio „Valentinoje“); 2) šis žinomo istoriko veikalas, kaip pasakytų šviesaus atminimo prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as, yra tikresnis nei tikras, nes jame aprašomi realūs įvykiai, paremti gausia faktologine medžiaga, atrodo tiek panašūs į siaubo romaną, kad tikrai sunkoka patikėti, jog ši knyga – ne literatūros kūrinys.

Ir vis dėlto tai – realybė. Vienos kraupiausių pasaulio organizacijų tyrinėjimams dr. Arvydas Anušauskas (g. 1963) paskyrė visą gyvenimą: sovietų slaptųjų tarnybų, teroro, genocido temomis išleido keliolika knygų (priešpaskutinė – kartu su žurnaliste Gražina Sviderskyte išleista „XX amžiaus slaptieji archyvai. Dvylika istorijos detektyvų“. – V.: „Versus aureus“, 2008), paskelbė per 100 straipsnių. „KGB Lietuvoje“, pasirodžiusią lygiai po 20 metų nuo Sąjūdžio įkūrimo (tuomet tai būtų buvę neįsivaizduojama), galima laikyti savotiška klasika, kuri jau dabar kelia nemažai prieštaringų vertinimų.

Tikrai nesinori politikuoti, nes ši knyga – rimtas dokumentas, tyrimas, iš kurio matyti, kad A. Anušauskas paskelbė tik mažytę dalį to, ką žino. Pavyzdžiui, literatūriškai įdomus 1989 m. KGB Vilniaus skyriaus bendradarbių tarnybinių pravardžių sąrašas (p. 103–110); kai kurios pravardės tiesiog stulbina, pateikdamos tam tikrą, kad ir įslaptinto asmens, psichologinio portreto dalį. Būta linksmuolių (Guzikas, Krabas), fantastų (Andromeda, Altair), karštuolių (Degtukas, Isterik), „menininkų“ (Leonardo da Vinči, Tapytojas, Frančeska), žvalgybos fanatų (Zorgė), žvejybos mėgėjų (Žvejys), gėlininkų (Gvazdikas), neaiškių tipų (Džiulbars, Šaln, Chasinto) ir kokečių (Kregždutė, Belka). Kai kurie šie istoriniai personažai, slypintys po kartais juokingomis pravardėmis, tikriausiai dar gyvi ir galbūt visai šalia mūsų. Tie žmogai skundė mūsų tėvus, brolius, seseris, senelius, kaimynus. Ne vieną šunybę iškrėtė. Gali būti, kad kai kurie jų arba kiti, kurių pravardės mums nežinomos, yra (ir dar bus) valdžioje. Šešėliai tarp mūsų.

Įspūdį daro kiekvienas puslapis, todėl beviltiška apžvelginėti visą knygą, ją tiesiog reikia skaityti. Po „KGB Lietuvoje“ nublanksta romanai, nes čia –­ viskas tikra, šalia ir kraupu. Tai – tikroji literatūra, vardu Gyvenimas. „16 val. 25 min. Mozeris teiraujasi moteris, kas Maskvoje gero, ir kada ji ruošiasi atvažiuoti. Visus reikalus žada sutvarkyti taip, kad galėtų Vilniuje pabūti net iki sekančio pirmadienio. Vėliau moteris pastebi, jog Helmutas perdavė jai laišką, kurį ji važiuodama atsiveš. Mozeris pasakoja, jog vakar buvo restorane, šventė vieno draugo gimtadienį. Todėl šiandien truputį negaluoja. (...) Moteris jam švelniai priekaištauja“ (p. 121). Tai – ne Agathos Christie romano ištrauka, o 1978 m. rugpjūčio 9 d. telefoninio pokalbio pasiklausymo ataskaitos ištrauka, parašyta KGB agento (nors pagal stilių man atrodo, kad greičiau agentės arba subtilaus vyruko) „S“. Argi tai – ne literatūra? O kiek tokių Gyvenimo sekimo anketų, svodka No. __, prirašyta!

Įdomu, kad, pasak A. Anušausko, KGB siekė skiepyti žydų nepakantumą „visiems be išimties lietuviams“ (p. 143). Gal todėl Lietuvoje tokie stiprūs neonaciai, gajus antisemitizmas? KGB kiršinti mokėjo.

A. Anušausko knygoje pateikiamame KGB plane „Metel“ („Pūga“) smulkiai suplanuota, kaip slopinti pasipriešinimą 1989 m. prie Aukščiausiosios Tarybos bei Katedros aikštėje. Nurodoma, kiek ir kokių ginklų, spec. priemonių išduota.

Tuo pačiu negaliu nepacituoti minėtos A. Anušausko ir G. Sviderskytės knygos: „1926 12 17, perversmo dieną, į Lietuvą išsiųstas lenkų žvalgybos agentas po savaitės grįžo į Vilnių nušalęs ausis. O rezidentūros Kaune kurjeris buvo sulaikytas Vievio stotyje, bet vežamas į Kaišiadoris pabėgo. Kadangi spruko be palto ir kepurės, jis ir į Vilnių parėjo nušalęs ausis ir kojas. Lenkai per vėlai gavo duomenų apie padėtį Kaune ir pasienyje, tad pasinaudoti perversmu negalėjo“ (p. 181). Kas nepavyko lenkams, pavyko rusams. Maskvos letena mus globojo nuo 1921 metų. A. Vaičiulaitis romaną „Valentina“ parašė 1936 m., kai sovietinės žvalgybos padaliniui Lietuvoje itin sėkmingai vadovavo agentas „Nr. 13“. Tuomet A. Vaičiulaitis tartum aiškiaregys matė, „kaip iš anapus girių žengia naktis, sunki ir graudi, naktis neapmatoma, neišbrendama – didžioji naktis, į savo glūdumas nešanti klaidžią sielą“.