Perlas stiklinėje: Stiklinė pieno. Romanas

„Tu ką, nežinai Wassmo?“ – kadaise buvau baisingai sugėdintas. „Čiagi visų moterų mylimiausia rašytoja, „Dinos“ knygos autorė“, – tęsė balsas. Susigėdau ir sužinojau. Norvegė. Gimė saloje. Nuo poezijos perėjo prie prozos, tiksliau, romanų, dramų, knygų vaikams. Pasisekimas rodo, kad gerai padarė (deja, eilėraščių neskaičiau, o pasisekimo tarp skaitytojų nelaikau rodikliu, dėl kurio rašytoja(-as) man patinka). Lietuviškai tai –­­ septintoji Herbjørg Wassmo knyga. Dar įdomiau: veiksmas vyksta Lietuvoje. Tema jautri, subtili. Kam taip neatrodo, pažiūrėkite flamandų serialą „Matrioškos“ arba rusiškąjį „Broliukai“ („Bratany“). Taigi žymi norvegų pasakorė imasi kalbėti apie penkiolikmetės Dortės (ar Lietuvoje yra toks vardas? Vargiai, nebent Darata; knygoje Dortė – atseit baltarusė), gyvenančios Lietuvos kaime, likimą. Mergina paprasta, svajoja apie kepėjo sūnų Nikolajų (lietuviškai būtų Mykolas), o vėliau, niekam nesakiusi, sutinka išvažiuoti dirbti į Stokholmą. Atseit restorane. Žinoma, mergina apgaunama. Be abejo, naivi kaimietė per vėlai suvokia, kokį darbą jai teks dirbti.

400 puslapių istorijoje daug dialogų, kiek dirbtinio dramatizmo, šaltos skandinaviškos erotikos. Beje, kol kas tai – paskutinis H.Wassmo, romanas („Et glass melk takk“, 2006 m.; vertėjai galiu „padėkoti“, kad sutrumpino pavadinimą iš gyvesnio „Stiklinę pieno, ačiū“ arba „Prašau stiklinės pieno“). Vis dėlto grįžkime prie detalių. Vardų ir pavadinimų bei kitkošiobeito. Dortės sesuo –­ Vera (mūsiškai – Veronika). Tėčio dėdė – Josefas (mūsiškai – Juozapas). Minimas Romas Kalanta („pats save padegė septyniasdešimt antraisiais, protestuodamas prieš rusų sugrįžimą“, p. 9). Toliau – Josefo žmona Ana. Nusitrynęs vieno dienraščio numeris (akivaizdi reklama romanuose ir filmuose mane visada vimdo). Tada – Nikolajus, kuris jau 15-ajame puslapyje atskleidžia esmę: vaikinas merginai atnešė stiklinę pieno, „nors ji ir neprašė“. Pienas, be abejo, simbolizuoja karves ir nekaltybę (mergina nekalta). Erotinė (net liberaliai auklėta norvegė pabijojo pornografijos) scena su nepilnamete. Tėvo mirtis. 22-ajame puslapyje paaiškėja paslaptis, kodėl mergina vardu Dortė („tėtis taip norėjo; jis pažinojo vietą moterį, kuri mirė; jos vardas buvo Dortė“; –­ labai aiškiai argumentuota, duokit man stiklinę kefyro, ačiū!). Kokiame kaime Dortė gyveno, nesakoma, tačiau atrodo, netoli Kauno, nes ten kartais važiuodavo merginos mylimasis. O kaime mergina vaikščiodavo basa, nes neturėjo pinigų batams. (Dėmesio, veiksmas vyksta ne Žemaitės laikais.) Vyresnė mergina, Nadia, grįžusi iš Švedijos, sugundo paauglę ten važiuoti. Ją išgabena niekšas suteneris Liudvikas (kodėl geri žmonės norvegų rašytojos knygoje rusai, o blogietis – lietuvis?). Brangiausia Dortės knyga – Levo Tolstojaus „Ana Karenina“. Dar vienas niekšas – Makaras (filme „Bratany“ vieno herojų vardas buvo Makaras). Dortė priverčiama vadintis Olga. Dar viena jos likimo draugė – Marina. Trečiasis niekšas – jau be vardo (Šunininkas). Ir taip toliau... Beje, nuo 88-ojo puslapio prasideda Švedija („kranai, panašūs į kritusių pelikanų griaučius, geležiniai konteineriai, krautuvai ir begalinė automobilių eilė“; akivaizdu –­ rašytoja kaimynų nuoširdžiai nemėgsta).

Šios detalės apsunkina tarsi trilitriakas gerokai perrūgusio pieno. Ne to skanaus rūgpienio, kurį galime susirauginti, parsivežę pieno iš kaimo. To kito – su visa E puokšte, užsienietiško (norvegiško? švediško?). Prekyba žmonėmis – išties vienas baisiausių nusikaltimų, ponia Wassmo („Ji virto maltos mėsos kalnu, po kurį jis galėjo raustis“, p. 66). Tačiau norėčiau sužinoti, kodėl šioje knygoje lietuviai blogi, o rusai – geri? Ir nejaugi kaime prie Kauno vaikščiojama basomis? Ar Kauno rajonas – ne lietuviškiausias? O kol negavau atsakymų, pasimėgausiu tikru (sakau be ironijos) išminties perlu, skambančiu iš amžinatilsį Dortės Tėčio (tarsi pasakoriaus iš „Mano gyvenimo žuvies“) lūpų: „Šviesa visada yra! Tamsa tėra pokštas, kurį mums iškrečia Saulės kelias“ (p. 92).

Jei iš šios knygos būtų palikta ši vienintelė frazė, būtume turėję nuostabų eilėraštį. Eisiu ieškoti ponios Wassmo eilėraščių rinktinių (jų yra bent trys).