Alkis: Tortas. Esė

Tortus gimdo arba karvės, arba konditerijos meistrai. Mikalojus Vilutis – tikrai ne karvė. Bet ir ne konditeris. Tai – meistras, kuriam paklūsta ne tik dailininko įnagiai, bet ir plunksna (tušinukas, kompiuteris?). Nors „Tortas“ – pirmoji M. Vilučio autorinė knyga, ši dovana jo 65–mečio proga tikrai skalsi. Žinoma, Karlsonas pasiskųstų, kad geriau jau būtų 65 tortai. Tačiau nuraminkime švedišką motorinį skraiduolį: knygoje yra lygiai 65 puslapiai. Taigi viskas gerai.

Ar skanus tas „Tortas“? Indiško neprimena, nes nėra saldus. Jame – 12 trumpų esė, užimančių nuo 1 iki 7 puslapių. Šiandien, degant torto žvakutėms (teksto išminties liepsnelėms), tikiu, kad skaičių magija – ne atsitiktinė. Viskas čia preciziška. Net M. Vilučio galvos svoris nurodytas – 4 kg 350 g (p. 5). Sunki kažkokia. Gal nuo minčių, susikaupusių, per gyvenimą? Jų čia nemažai ir gana įdomių. Beje, būtina paminėti, kad rašto tekstai čia glaudžiai susipynę su M. Vilučio piešiniais, nes „paukštelis garbina Dievą čiulbėdamas, o aš – paveikslėlius paišydamas“ (p. 5). M. Vilutis imasi ir didaktinės misijos – tobulinti pasaulį, nors suvokia, kad tai – „beprasmė veikla beprasmybėje“ (p. 4). Panašu į savigyrą. Ką gi, plojam, plojam. Ir keliaujam toliau per manuskripto lapus, padailintus „paveikslėliais“, kurių su jokiais kitais nesupainiotume (kas nežino – M. Vilutis yra šilkografijos, dar kitaip – serigrafijos, pradininkas Lietuvoje; ja menininkas, Nacionalinės premijos laureatas užsiima maždaug nuo 1974 m.; Vakarų pasaulyje šilkografija atsirado XVIII a. pabaigoje, 1907 m. užpatentuota; jos šaknys – tūkstantmetės ir veda į Rytus, kur sakūros auga). M. Vilutis šmaikštauja. Daro tai ezopine kalba, primenančia Merfio dėsnių, Juozo Erlicko ir Sigito Parulskio humorą. Vis dėlto yra ir savitumo. „Petras turi du kilogramus dešros, o Povilas vieną. Petras yra lygiai du kartus laimingesnis už Povilą“, – dėsto M. Vilutis (p. 7). Na, priklauso nuo apetito. „Žmogaus tikslas būti idiotu“, – liūdina, šauniajam kareiviui Šveikui antrindamas menininkas (p. 7). Tačiau tuoj pat paguodžia: žmogus „negali tapti idiotu, jeigu toks negimė, tai priklauso ne nuo jo valios“ (p. 7). Visai liūdna. Žmogus net durnas pabūt neturi savo valios. Toliau M. Vilutis (matyt, vis dėlto nevalgęs dešros) alksta ir kalba apie žmogieną, kurios skonis, kaip jam sakė vienas žmogus, panašus į kiaulienos. Postringavimai apie kiaulės ir žmogaus laimės būsenas pratęsiami prisimenant Šopenhauerį, tetą Marytę, prieš karą gyvenusią Kaune, draugą Vytautą Jurkūną jaunesnįjį, Nyčę ir Hermaną Hesę. Iš jų įdomiausia man pasirodė teta Marytė, kuri tremtyje kartą gavusi mėsos net šoko iš džiaugsmo (p. 10).

Sunku suvokti, kaip šias esė vertinti. Ar tai – gimtadieninis savipokštas? „Kotletai svarbiau už meilę“ (p. 13). Išties tortas greičiausiai Karlsonui nepatiks, nes labai jau mėsiškas. Vis dėlto išminties perlų yra: „Tik labai stiprus žmogus gali be vargo pasiekti tai, ką kiti pasiekia titaniškomis pastangomis. Tačiau garbinami yra Aleksandras ir Cezaris, bet ne Vladas Katinas (tas, kuris pasiekė laimę, kai vedė, – M. P.). Deja, žmonės ieško didvyrių toli, amžių glūdumose, ir nepastebi, kad tikroji didybė yra čia pat, šalia“ (p. 14). Ponai istorikai, perrašykit vadovėlius, ponai holivudininkai – scenarijus. Nuo šiol Asteriksas ir Obeliksas kausis su Katiniksu. O M. Vilutis prisipažįsta, jog dažnai kenčia todėl, kad negali nukariauti pusės pasaulio ar bent išžudyti pusės savo tėvynainių.

Suprantu. Torto laukia žmogus. Išalkęs. O visi tik gimtadienines kalbas sako ir pavalgyt neduoda. Todėl M. Vilutis ir porina savo poringes. Apie Bobutę gigantę, kuri šeštajame dešimtmetyje, būdama per septyniasdešimties, savo rankomis save ir visą šeimą išmaitindavo. Anot Vilučio, technika daro žmones invalidais. Todėl geriau pasiversti varna, nes jos išdraskytus lizdus per pusę valandos atstato. O laisvę suteikia neturėjimas. Čia alkanas cinikas virsta išminčiumi, panašiu į alkaną (bet ne ciniką) šv. Pranciškų.

Teksto nuotaika kartais primena filmą „Mano gyvenimo žuvis“ („Big Fish“, 2003 m.; pastatytas pagal Danielio Wallace’o 1998 m. romaną „Didelė žuvis. Neįtikėtino dydžio romanas“; beje, knyga – vos 180 puslapių) ir čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo (1914–1997) pasakojimus. Tiesa, B. Hrabalas mirtinai mėgo balandžius (juos lesindamas iškrito pro langą ir mirė), o „Didelės žuvies“ pasakotojas Edwardas Bloomas pavirto šamu. Kuo, baigiantis knygai ir tortadieniui, gali virsti M. Vilučio esė – nenuspėjama. Bet stebuklo laukime. Svarbiausia, nepamiršti „eiti per laukus“, t. y. – laisvės. Happy birthday, Mr. Vilutis!