Išvyti žalčiai: Lietuvių etninė kultūra: raidos įžvalgos

Solidi, gausiai iliustruota maždaug 400 puslapių knyga – puikus būdas susipažinti su savo žeme ir tuo, kas nežemiška: juk abu šie sandai ir sudaro mūsų būtį ir buitį. Septyniuose etnologės Irenos Čepienės knygos skyriuose rasime ir to, ir ano. Be abejo, vieni galbūt pradės skaityti nuo „Baltų ir senosios lietuvių etninės kultūros“, kiti domėsis „Rašytinių šaltinių ištraukomis“ arba „Iškilių asmenybių mintimis apie lietuvių etninę kultūrą“.

Autorė apgailestauja, kad Lietuvoje plinta tautinis nihilizmas, dėl kurio negerbiama mūsų žemė, istorinis palikimas, papročiai, kultūra. O juk etninės kultūros vertybės –­ tai „tautai reikšmingi paveldėti, saugomi, tęsiami ir naujai kuriami dvasinės ir materialinės kultūros dalykai“ (p. 8). Tai – gyvoji tradicija, kuri, deja, baigiama primiršti, nes dvasingumą keičia vartotojiškumas.

Įdomi autorės pateikta senosios lietuvių kultūros apžvalga. Joje bandoma laviruoti tarp įvairių požiūrių, pvz. archeologių Ramutės Rimantienės ir Marijos Gimbutienės. Pirmoji mokslininkė mano, kad neolito laikotarpiu Lietuvos gyventojai tikėjo žmonių pramote esant Žvėrių Viešpatę arba Briedžių Briedę (Elnę). M. Gimbutienė teigė, kad iki indoeuropiečių atėjimo Europoje vyravo matristinės kultūros tarpsnis, kai žmonės garbino Didžiąją Deivę (Motiną Kūrėją), – „ne Dangaus, bet Žemės valdovę“ (p. 17). Tiesą pasakius, abi autoritetingos mokslininkės savaip teisios: Lietuvoje nuo seno gyveno žemiški žmonės, nors ir turėjo sudėtingą tikėjimą.

Tačiau nemanykime, kad I. Čepienė tik ir skendi tūkstantmečių glūdumoje, nagrinėja tarpukario vestuvių papročius ar tai, kaip gandrams Blagovieščiuose kepdavę bandeles (gandro pyragus). Mokslininkei rūpi, kodėl nyksta tradicinės vertybės ir ką daryti, kad jas išsaugotume. Ji prisimena žmogaus–legendos Norberto Vėliaus 1990 m. gegužės 18 d. žodžius: „Nuo mokyklos suolo mums buvo kalama į galvą, kad etninė kultūra – tai tik muziejinę vertę teturintys medžiaginiai objektai (senieji darbo įrankiai, drabužiai, architektūra), „religiniais prietarais persisunkę“, „atgyvenę“ papročiai ir „primityvi“ liaudies kūryba, kurią, norint pritaikyti „šių dienų reikalavimams“, reikia tobulinti, perdirbti. Ir mes nė juste nepajutom, kaip per tuos pragaištingus 50 okupacijos metų užmiršome iš tėvų paveldėtus papročius ir tradicijas, kaip ėmėme darkyti savo gimtąją kalbą (...)“ (p. 276–277). Apie 1698 m. Matas Pretorijus rašė, kad išgyvendinus žalčius, „įvyktų nelaimė“.

Dabar daug kalbama apie toleranciją, kitų kultūrų supratimą. Be abejo, tai –­ būtina, tačiau su viena „menkute“ sąlyga: nepamirškime savo žemės. Suvokę savą, suprasime ir kitą.