Panteonas: Broniaus Kutavičiaus muzika: praeinantis laikas

Kartą manęs vienas profesorius paklausė: „Kas yra Dievas panteizme?“ Mąsčiau, ką atsakyti, kol netyčia po ranka pakliuvo ši knyga apie nepaprastą kompozitorių – Bronių Kutavičių (g. 1932). Apie gyvą klasiką rašyti knygą – sunkus darbas. Ši knyga nėra monografija, ją Inga Jasinskaitė-Jankauskienė išleido dar 2001 m. („Pagoniškasis avangardizmas. Teoriniai Broniaus Kutavičiaus muzikos aspektai“). Tai – puikus straipsnių, prisiminimų, įvairios informacijos rinkinys, kurį, manau, būtina skaityti, klausantis kurio nors B. Kutavičiaus kūrinio.

Kodėl užsiminiau apie panteizmą? 2005 m. tekste „Mito gimimas“ poetas Marcelijus Martinaitis labai gražiai paaiškina daugybę debatų keliantį klausimą apie lietuvišką tapatybę: „Mūsų kultūroje ir mene 7–9 dešimtmečiais buvo daromos labai gilios savo kultūros atodangos, ieškota joje savo pasaulėjautos bei mąstymo šaknų, atsigręžta į baltiškąjį panteizmą, tautosakoje atrasti seniausieji mitiniai vaizdiniai, giliau imta suprasti tai, kas buvo suromantinta, suliteratūrinta ir jau gerokai nutrinta. (...) B. Kutavičiaus kūryba, tuometinis atsigręžimas į savo archajinę praeitį ir moderni poezija surado viena kitą, papildė ir praplėtė viena kitos semantines erdves, tapo lyg ir neatskiriamos, nusitrynė griežtos ribos tarp šių menų“ (p. 99).

Ar B. Kutavičius yra panteistas, mūsiškai – „visadievis“? M. Martinaičio brolis, kompozitorius Algirdas Martinaitis knygoje pateikia „istorijėlių“ B. Kutavičiaus kūrinių temomis, kurios liudija, kad kompozitoriaus ne iš kelmo spirto esama. Suvaržyti jo tikrai nepavyks. „Jis netapo akademiškai profesionaliu kompozitoriumi, tačiau sukūrė savo nepaprastai tobulą paprastumą“, –­ sako muzikologas Vytautas Landsbergis. O A. Martinaičiui B. Kutavičius su šviesaus atminimo Sigitu Geda – „Du Didieji Ajerai“ (p. 348). Juk B. Kutavičius „vaikystėje buvo ajerų piemuo“, o „lietuviškas krabas S. Geda“ abiejų jaunystės laikais jam šaukdavęs: „Aaaa jeee rooo!“ (p. 348)

Štai, profesoriau. Tai ir yra panteizmas. Kai daug erdvės aplink, o vidurnaktį pažadina vandens laikrodis, kuriuo sekdamas kūrėjas užrašo Sanskrito ratą, Pasaulio medį, Gervės šokius...

Beje, „Panteistinėje oratorijoje“, sukurtoje pagal S. Gedos „Ledyną baltą kaukaspenį“, „pataisytos, regis, tik dvi eilutės“ (S. Geda, Vieciūnuose ant suoliuko, prie Nemuno, 1997–ieji; p. 337). Beje, ši oratorija gūdžiais 1970 m. buvo nepriimta. Pasak S. Gedos, ją perklausoje išgirdę žmonės buvo „šiurpiai šokiruoti“, o bendrą nuomonę bene geriausiai suformulavo liaudies kompozitorius Jonas Švedas: „Ar aš, Kutavičiau, ar jūs abu durniai?!“ (p. 337)

B. Kutavičiaus „Panteistinė oratorija“ laikoma moderniosios lietuviškos muzikos atspirties tašku, o kitas jo kūrinys –­ „Pas­kutinės pagonių apeigos“ (1978; taip pat pagal S. Gedos žodžius) – bene svarbiausiu ir įtakingiausiu šiuolaikinės lietuvių muzikos opusu. B. Kutavičiaus santykis su lietuvių literatūra – itin artimas: jo kūriniams panaudoti ir Gintaro Beresnevičiaus, Kristijono Donelaičio, Sigito Parulskio, Petro Cvirkos, Jono Meko, Maironio, Leonardo Gutausko, Antano Strazdo ir kitų kūrėjų žodžiai. Ištisas mūsų žemės ir dausų panteonas.