Nebe ta gadynė: Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos 1908–1942. 40 restauruotų įrašų, melodijos, tekstai, fotografijos, įvadinis straipsnis

Kai kas labai garsiai rėkia apie Lietuvos tūkstantmetį (būsiu realistas – šv. Brunono nužudymo netoli dabartinės Lietuvos teritorijos tūkstantmetį), švaisto į visas puses nemažus pinigėlius, bet, kaip sako išmintis, geriausi darbai padaromi tyliai. Čia norėtųsi pasakyti daug gražių žodžių Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui (www.llti.lt), kuris skatina lietuvybę. Dabartiniu pavadinimu institutas įteisintas nuo 1990 m. balandžio 16 dienos. Nuo tada išleista daugiau kaip 350 leidinių, skirtų mūsų žemės kultūrai tyrinėti. Vienas įstabiausių – „Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos 1908–1942“. Ši nedidelė, bet daili, su kompaktine plokštele išleista knyga saugo net Jono Basanavičiaus balsą. Taip pat –­ maždaug šimtmečio senumo Eduardo Volterio, Mato Untulio, Kazimierzo Moszyńskio ir Zenono Slaviūno įrašytas liaudies melodijas. Tai – ankstyviausi žinomi skudučių ir dūdmaišių įrašai.

Suvalkiečių ir rytų aukštaičių dainos pirmiausia buvo įamžintos senose laikmenose. Leidinio sudarytojos A. Nakienė (šifravo tekstus) ir R. Žarskienė (šifravo melodijas) pabrėžia, kad 117-oje iki mūsų dienų išlikusių Lietuvos mokslo draugijos vaškinių volelių neišgirsime, „kaip deklamavo Maironis ar fortepijonu skambino M. K. Čiurlionis. Deja, tokių pavyzdžių archyvuose nėra. Iškiliausiems to meto žmonėms atrodė, kad svarbiausia įamžinti ne aukštąją kultūrą, bet liaudies tradiciją, todėl visų pirma buvo įrašinėjamos liaudies dainos“ (p. 13). Įsivaizduojate – prieš 100 metų mūsų patriarchams rūpėjo išsaugoti paveldą (įrašai brangiai kainavo), o ne sau Valdovų rūmus pastatyti! Vien dėl to lenkiu galvą prieš minėtus mūsų žemės žmones.

O dainos paprastos. Bet gražios. Ir labai tikros. Dainuoja sau ponia Agota iš Dysnos kaimo (netoli Švenčionių) 1908 m. rugsėjo 18 d., ir laikas sustoja. Metalaike ponia Agota tebedainuoja, ir jokie dabar ne 2009-ieji. „Dai lakštava lakštuote in marių...“ (p. 83).

Lygiai prieš šimtą metų J. Basanavičius važinėjo po Lietuvą, kur įrašinėdavo dainas ir giesmes. „Anuomet liaudies dainos nebuvo jokia retenybė, kuo gražiausių dainų buvo galima įrašyti iš namų šeimininkės po vakarienės, buvo nesunku rasti dainų mokančių moterų ir bažnyčios šventoriuje. Taigi dainavimas XX a. pradžios kaimo žmonėms buvo įprastas, jis buvo kasdieninio jų gyvenimo dalis“ (p. 18). O dabar? Kiek mūsų moka savo žemės dainų? (Nekalbu apie „Ant kalno mūrai“ ir panašų „folklorą“.) „Kas do čėsas, do gadynė“? (p. Marijonos iš Šilavoto dainą įrašė J. Basanavičius 1909 m. birželio 7 d.; p. 93)