2007-aisiais pasirodę H. Murakamio romanai: Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės; Kafka pakrantėje; Prisukamo paukščio kronikos (2-asis leidimas)

Leidykla „Baltos lankos“ 2007-aisiais išleido net tris bene žymiausio šiuolaikinio japonų rašytojo ir vertėjo Haruki Murakami (g. 1949) romanus - Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ (1992) bei „Kafka pakrantėje“ (2002) „Prisukamo paukščio kronikos“ (1997). H.Murakami kūryba Lietuvos skaitytojams jau gerai pažįstama – iš viso išleistos aštuonios jo knygos (pirmoji – „Avies medžioklė“ – 2003 m.). Beje, tik dvi iš aštuonių rašytojo knygų („Žmogaus avies kalėdos“, 2005 m. ir „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“, 2007 m.) verstos iš japonų kalbos.

Rašytojo, kuris daugelio kritikų įvardijamas kaip potencialus Nobelio premijos laureatas ir yra gavęs kelias prestižines premijas, kūryba abejingų nepalieka. Tiesa, kai kurie labiau akademiniai kūrėjai ar literatūros kritikai H.Murakami knygas vadina „popsu“. Tačiau įsigilinus į jas, matome, jog tai – naujo žanro kūriniai. Daugelis rašytojo romanų – didelės apimties, gana sudėtingi (nors persiskaito greitai kaip lengvi detektyviniai romanai), juose postmodernistiškai susipina įvairūs stiliai, šiuolaikinės Japonijos kasdienybė, erotika, fantastika (ar net greičiau fantasmagorija), džiazas ir kitokia muzika, pvz. „The Beatles“, Natas King Cole‘as, W.A.Mozartas, G.A.Rossinis ir kt. 

Beje, H.Murakamis – budistų vienuolio anūkas.

Romane „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ – dar vienas nenuspėjamas siužetas: dar vaikystėje mylėjęs bendraklasę, Hadžime sutinka ją po 24 metų, ir lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi judviejų meilės istorija. Tačiau tampa neaišku – gal mylimoji Šimamoto tėra šmėkla?

„Kafka pakrantėje“ , apdovanotas (įdomus sutapimas) Franzo Kafkos premija, įvertintas ir Pasaulio fantastios premija, kalbama apie paprastą vaikiną,. vardu Kafka, kuris nežinia kodėl nuspredžia klajoti ir traukia į neaišku kodėl pasirinktą Takamatsu miestą. Kafkos gyvenimas virsta labirintą, pilną mistiškų įvykių ir erotikos.

„Prisukamo paukščio kronikos“, vadinamos geriausiu H.Murakami kūriniu, išgarsinusiu jį visame pasaulyje, - dar vienas storas (beveik 700 p.) tomas, kuriame kalbama apie karo nusikaltimus Mandžiūrijoje, pasaulį, kuriame susipina realybė ir sapnas. H.Murakami lyg šamanas skaitytoją įtraukia į vizijų ir įvykių srautą, kuriame spagečių virimas gali tampti įžanga į dvasinį nušvitimą.

Nepaprastame H.Murakami pasaulyje vietos atsiranda ir Žmogui Aviai, ir keistam Pasaulio galui... Jis žavi unikalumu ir įtaiga.

Nors japoniška pavardė Murakamis („kaimelis kalnuose“) nėra labai reta (žymiausi žmonės, turėję šią pavardę – X a. Japonijos imperatorius Murakamis, dailiojo čiuožimo atstovas Daisuke’is Murakamis, animatoriai Glenas Murakamis ir Jimmy’s-Teruakis Murakamis, beisbolininkas Masanoris Murakamis, postmodernistinio menininkų judėjimo „Superflat“ įkūrėjas Takashis Murakamis, rašytojai Ryu Murakamis ir Genzo Murakamis), japonų ir daugelio pasaulio šalių bibliofilams ji siejasi su Harukiu Murakamiu (g. 1949). Šis daugelio romanų, apsakymų, knygų vaikams ir dokumentikos autorius, vertėjas vadinamas realiausiu pretendentu į Nobelio premiją (murakamiškas kuriozas – 2006 m. jo gimtojo Ašijos miestelio bibliotekos tinklalapyje jis buvo pasveikintas gavęs Nobelio premiją, bet vėliau paaiškėjo, kad tai netiesa), tačiau ne kartą yra pareiškęs, jog rašytoju tapti neketinęs.

Su paslaptingu H. Murakamio kūrinių pasauliu Lietuvą supažindina „Baltų lankų“ leidykla, šį birželį išleisianti jau devintos jo knygos vertimą.

Pažvelkime, kas tas kuklus, atletiško sudėjimo, kates ir džiazą mylintis vidutinio amžiaus japonas, pakerėjęs skaitytojų širdis.

Kas bendra tarp džiazo ir romano?

2007 m. žurnalui „Jazz Messenger“ Harukis prisipažino: „Niekada neturėjau jokio noro tapti rašytoju – bent kol man sukako 29-eri. Tai – visiška tiesa. Kai buvau vaikas, daug skaičiau, pasinerdavau į romanų pasaulį. Tačiau niekada netikėjau, kad turiu talentą rašyti grožinę literatūrą. Paauglystėje labai mėgau Dostojevskį, Kafką, Balzacą.“

Viltį rašyti praradusiam H. Murakamiui teko pasinerti į kitą jo mėgstamą sritį –­ muziką. „Sunkiai dirbdavau, taupiau pinigus ir netrukus po universiteto baigimo atidariau džiazo klubą „Peter Cat“ Tokijuje. Dieną turėdavome kavos, naktį – alkoholinių gėrimų, patiekdavome keletą paprastų patiekalų. Klube nuolatos grodavo plokštelių muzika, o savaitgaliais džiazuodavo jauni muzikantai. Klubą turėjau apie septynerius metus (1974–1982). Kodėl? Dėl paprastos priežasties: taip galėdavau klausytis džiazo nuo ryto iki vakaro, –­ pasakoja Harukis. –­ Džiazą atradau 1964 m., kai man buvo vos penkiolika. Tų metų sausį Kobėje grojo „Art Blakey and the Jazz Messengers“ (Arthuras-Artas Blakey’s (1919–1990) – amerikiečių džiazo būgnininkas, vieno džiazo stilių – bebopo –­­ kūrėjas), ir kaip gimtadienio dovaną gavau bilietą į jų koncertą. Tai buvo pirmasis kartas, kai klausiausi džiazo, ir šis kartas priminė griaustinį.

H.Murakamis prisimena, kad 29-erių metų nežinia kodėl panoro parašyti romaną. „Neturėjau patirties, neįsivaizdavau, kaip ir apie ką galėčiau rašyti. Tiesiog norėjau rašyti taip, lyg gročiau muzikos instrumentu. Beje, vaikystėje skambinau pianinu, bet profesionaliu muzikantu netapau. Vis dėlto lyg uraganas mano galvoje nuolat sukdavosi muzika, todėl nusprendžiau pradėti rašyti taip, tarsi muziką perkelčiau į rašymą. Juk ir muzikoje, ir grožinėje kūryboje svarbiausia ritmas, kurio išmokau iš džiazo. Labai svarbi ir harmonija, improvizacija. Taigi viskas, ko išmokau apie rašymą –­­ tai muzika. Paradoksalu –­ jei nebūčiau ja domėjęsis, manau, nebūčiau pradėjęs rašyti. Naujų žodžių nėra, tačiau paprastiems žodžiams rašytojas gali suteikti naujų pras­mių ir, muzikine kalba, virštonių. Prieš mus – didžiulės, neištyrinėtos, derlingos teritorijos, kurios laukia, kada jose pasėsime savo sėklą.“

Pasaulio galas, norvegų giria, prisukamas paukštis...

Harukio kūrybą kritikai dažnai vadina „lengvai prieinama, tačiau nepaprastai sudėtinga“. Šis paradoksalus teiginys primena, jog H. Murakamis kilęs iš šalies, daug šimtmečių puoselėjančios paradoksalų mąstymą lavinančio dzen tradicijas. Beje, gimęs senojoje Japonijos sostinėje Kiote, bet didžiąją jaunystės dalį praleidęs Kobėje, Harukis augo japonų literatūros mokytojų šeimoje, o jo senelis buvo budistų šventikas. Murakamis studijavo aktorystę Wasedos universitete Tokijuje, kur sutiko būsimąją žmoną Joko.

Be minėtų rašytojų, H.Murakamiui didelę įtaką darė ironiškieji Kurtas Vonnegutas (1922–2007) ir Richardas Brautiganas (1935–1984). Retai interviu duodantis, uždaro būdo Harukis žurnalui „Jazz Messenger“ nepaminėjo, kad pirmąjį romaną „Išgirsk vėjo dainą“ („Hear the Wind Sing“, 1979) jis sumanė parašyti 1978-aisiais, stebėdamas beis­bolo rungtynes. Grįžęs namo ėmė rašyti naktimis (nes dienomis dirbo savo klube). Baigė po kelių mėnesių. Ir tapo literatūrinio konkurso laureatu, sužavėjęs žiuri vakarietišku stiliumi, išskirtiniu humoru ir skaudžia nostalgija.

Po pirmosios sėkmės Harukis pajuto norą rašyti toliau iš išleido romanus „Kiniškas biliardas, 1973-ieji“ („Pinball, 1973“, 1980) ir garsiąją „Avies medžioklę“ („A Wild Sheep Chase“, 1982). Pirmieji trys romanai sudaro vadinamąją „Žiurkės trilogiją“, kurios tęsiniu tapo vėliau išleistas romanas „Dansu dansu dansu“ (1988).

1985 m. buvo išleistas kerintis romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“ („Hard-Boiled Wonderland and the End of the World“), kuriame H. Murakamis atsiskleidė kaip magiškojo realizmo atstovas. Pasaulyje japonų rašytojas pripažintas 1987 m., kai buvo išleistas romanas „Norvegų giria“ („Norwegian Wood“), nostalgiška praradimo ir seksualumo istorija. Šis kūrinys tapo vienu iš skaitomiausių kūrinių ir atnešė rašytojui milijonus.

Šlovės nemėgstantis Harukis išvyko į kelionę po Europą, paskui apsistojo JAV, kur dėstė ir rašė. Amerikoje gimė romanas „Prisukamo paukščio kronikos“ („The Wind-Up Bird Chronicle“, 1995). Šis kūrinys dažnai vadinamas geriausiu H. Murakamio romanu. Už jį 1994 m. nobelistas Kenzaburo Oe (g. 1935), buvęs aršus Harukio kritikas, įteikė jam „Yomiuri“ premiją (tai 1948 m. dienraščio „Yomiuri Shinbun“ įsteigta prestižinė milijono jenų ir senovinės rašalinės premija). Negalima nepaminėti ir kiek anksčiau, 1992 m., pasirodžiusio romano „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ („South of the Border, West of the Sun“) bei skaidrios pasakos vaikams „Žmogaus Avies Kalėdos“ („Hitsuji Otoko no Christmas“,1985).

Po poros metų H. Murakamis Čekijoje apdovanotas Franzo Kafkos premija (ją iki šiol tegavo 8 rašytojai) – už romaną, pavadintą jo mėgstamo rašytojo vardu „Kafka pakrantėje“ („Kafta on the Shore“, 2002). 2007 metais H. Murakamis tapo Liège’o universiteto (Belgija) garbės daktaru.

Tačiau šlovė H. Murakamį skatino dar daugiau dirbti. Jis parašė apsakymų rinkinius, pvz., „Dramblys išnyksta“ („The Elephant Vanishes“), „Aklas gluosnis ir mieganti moteris“ („Blind Willow, Sleeping Woman“) – už šią knygą rašytojas gavo „Kiriyama“ premiją, „Tokijo paslaptys“ („Mysteries of Tokyo“), „Po žemės drebėjimo“ („After the Quake“), iš anglų kalbos vertė rašytojų F. Scotto Fitzgeraldo, Raymondo Carverio, Trumano Capote’s, Johno Irvingo, Paulo Theroux ir kt. kūrybą.

H. Murakamis išleido antologiją „Gimtadienių istorijos“ („Birthday Stories“), kurioje jis ir daugelis pasaulio rašytojų trumpai aprašo savo (ir ne tik) gimtadienius. Pasirodė ir esė knyga „Ką gi aš noriu pasakyti, kai kalbu apie bėgimą“ („What I Talk About When I Talk About Running“) bei itin įdomus dokumentinis veikalas „Metro“ („Underground“, 1998), kuriame aprašoma 1995 m. sektos „Aum Shinrinkyo“, siejamos su buvusiais KGB agentais, surengta dujų ataka Tokijo metro (jos metu žuvo 12, sunkiai sužeista daugiau kaip 1000, kitais duomenimis – apie 5000 žmonių; tai buvo ne vienintelis toks žiaurus „Aum Shinrikyo“ išpuolis; sektos lyderiai sugauti ir nubausti mirties bausme). Knyga „Underground“ kritikų pavadinta „žurnalistine literatūra“ – joje publikuojama keliasdešimt interviu su nukentėjusiaisiais metro atakos metu, su sektos nariais.

Kol kas paskutinis Harukio romanas –­­ „Po tamsos“ („After Dark“, 2004): apie meilę, džiazą ir (ne, ne velnią) izoliaciją didžiuliame Japonijos mieste, turinčią net specialų pavadinimą – hikikomori.

H. Murakamis nėra mėgstamas Japonijos literatūros pasaulio „aukštuomenės“ ir jo atstovų vadinamas popsiniu rašytoju (gal iš keršto, kad Japonija vadinama pernelyg kapitalistine šalimi?). Tačiau kam nesvetimas humoras, kas jaučia susvetimėjimą, vienatvę, meilės ilgesį, kas mėgsta siurrealizmą ir muziką, tam Harukio kūryba – pats tas.

Pasaulyje daug H. Murakamio gerbėjų. Jis turi sukūręs ir įdomų (su muzika, bėgiojančiomis katėmis ir kt.) tinklapį – http://www.randomhouse.com/features/murakami/site.php?id=. Pagal H. Murakamio apsakymą „Tonis Takitanis“ 2005 m. sukurtas filmas (rež. Džunas Ičikava).

„Jei neskirsite visos energijos, kad gyventumėte, nesugebėsite tinkamai mirti“, –­ sako Harukis. Sunku su juo ginčytis.