Ganytojo balsas: Vieno žąsiaganio istorija. Pasakojimai ir pamąstymai

Vaclovas Aliulis (g. 1921) – įvairiapusė, spalvinga, kūrybinga asmenybė: jis yra ne tik marijonų vienuolis, kunigas, ateitininkas, intelektualas, redaktorius (1989 m. redagavo „Katalikų pasaulį“; vėliau – Šventąjį Raštą), „Marijos radijo“ bendradarbis, rašytojas, žurnalistas, eseistas. Kunigas 2007 m. apdovanotas garbia Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigta Stasio Lozoraičio premija. 2009 gruodžio 10 d. V. Aliuliui įteikta Nacionalinė kalbos premija.

Ši knyga skiriasi nuo ankstesniųjų trijų („Palūšės bažnyčia ir parapija“ (1994),  kuri – istorinė; „Žvilgsniai ne tik atgal“ (eseistika), 1996; „Geroji Atpirkėjo motina“, 2001) tuo, kad tai – prisiminimų, autoriaus žodžiais, „pasakojimų ir pamąstymų“ knyga, viso gyvenimo apoteozė. Tačiau tai savo ruožtu – kur kas daugiau nei seno kunigo ir visuomenininko „pabambėjimai“, atsiminimai.

Kuo ypatinga ši knyga? Tam tikros biografinės detalės įgyja „vystymosi pagreitį“: iš pradžių aptariama artimiausia aplinka, ankstyviausieji metai, praleisti, autoriaus žodžiais, „ganykloje, mokyklose, maldyklose“. Kitame skyriuje – „Aplinka ir siekiai“ - aptariama aplinka, leidusi jam „skleistis“ kaip kunigui. Tolesniame skyriuje „skleidžiasi“ visuomeninė bei politinė autoriaus reakcija į  jaudinančius Lietuvos nepriklausomybės įvykius. Dar viename skyriuje nuo savos aplinkos „leidžiamasi“ į asmeninius kelionių įspūdžius (pvz., susitikimas su Jonu Pauliumi II). Paskutinieji knygos skyriai skiriami asmeninei religinei patirčiai, maldoms.

Knygos stilius itin pagaulus, šiltas. Tai – nelyg elegantiška eseistika. Autorius – puikus ir įžvalgus improvizatorius, jaučiantis kiekvieno žodžio, sušildyto dzūkiškos tarmės intonacijų,  skambesį ir svorį. Taigi tai ne tik knyga, kuri būtų „tiršta“ nuo daugybės biografinių detalių, faktų faktelių. Ji pateikia ir platesnį etnografinį, kultūrinį, religinį matmenis, autoriaus gyvenimo kontekstus, pasitelkdama jautrią kūrėjo vaizduotę bei improvizacijos jėgą.