Dievo pieva: Lyrika. Rinktinė. Du tomai

Gražiausia dovana jubiliejui, kurį neseniai atšventė lietuvių lyrikos mohikanas Jonas Strielkūnas, ko gero, yra šis dvitomis, apimantis 1956–2003 m. poeto kūrybą, talpinantis visas 12 knygų (atstatant chronologiją, kaip sako pats autorius, iš dvylikos liko dešimt). „Dvasinė kelionė atgal praėjusio gyvenimo keliais ir klystkeliais, – atsidūsta poetas, kukliai pridurdamas. – Gyvenimas vienas. Jo nei pakeisi, nei pataisysi. Taigi beveik nieko nekeičiau ir netaisiau. Tebūnie karalius (ar elgeta) nuogas“.

Toks „apsinuoginimas“ geros poezijos mėgėjams – taip pat didžiulė dovana. Poetas ir vertėjas J. Strielkūnas „kaltas“, pavyzdžiui, dėl to, kad, prisiklausius pagal jo 1967 m. eilėraštį „Kelio daina“ dainuojančio Vytauto Kernagio, ne kartą teko „eiti žemę įsimylėjus“, nors ir pūtė „priešpriešis vėjas“ (p. 87, I t.). Alius Balbierius, pats būdamas jau beveik klasikas, J. Strielkūną vadina klasiku, o jo poezijos estetiką lygina su Henriko Radausko. Kad klasikas – nesiginčiju. Ne tik dėl to, kad pelnė Nacionalinę ir kitas garbingas premijas. J. Strielkūno poezija tiesiog labai gera. Bet už H. Radauską J. Strielkūnas jaukesnis, šiltesnis, nors jo poezijoje esama ir maištingumo („Bet balsas, tremiantis į kelią, // Pasakė: „Eik ir nesustok!“, 1973.IV.8, p. 227, I t.), ir šmėklų vaikymo („žaibai, ant beržo pasikorę, surūdiję“, 1983.V.5-8, p. 267, I t.), ir pranašystės dovanos, beveik galinčios tikti Barackui Hosseinui Obamai („Mieloji, aš negras. Aš negras negeras. Aš tas – iš juodų musulmonų“, 1965.XII.6, p. 65, I t.). Kai buvo rašomos pastarosios eilutės, būsimajam JAV prezidentui neseniai buvo sukakę ketveri.

Taigi ne veltui „prie turgaus gyvenančio žmogaus“ (anot prof. Viktorijos Daujotytės, skyrusios poetui nuostabią monografiją) kūrybą linkstama labiau vadinti lyrika. Lyrika, kaip žinoma, etimologiškai susijusi su graikais, tiksliau, instrumentu, kurį graikai vadino lyra. O jei civilizacijų istorija būtų pasisukusi kiek kitaip, kaip vadintume lyriką (juk instrumentas į Graikiją atkeliavo iš Šiaurės Rytų Afrikos)? Pvz., žodis „lyra“ arabiškai skamba „tanbūra“ arba „kissar“, taigi lyrika galėtų būti ir tanbūrika ar kisarika. Instrumentas – šamaniškas, padedantis pasiekti transą, gydantis. Kitaip tariant, lyrikas J. Strielkūnas yra tartum šamanas, eilėmis kviečiantis mus į vaizduotės pasaulį. Juk gilusis mistikas Donaldas Kajokas, paskyręs J. Strielkūnui eilėraštį, kalbėjo: „parveski vedly mane šiuo keliu // į namus, kaip tave juo parvesiu // jeigu kelias šis veda tolyn // nuo namų, ak jei būtų kitaip argi // tavęs aš prašyčiau – prašyčiau“ („Mirti reikia rudenį“, 2000, p. 111). Bet su šamanu J. Strielkūnu keliais ir gatvėmis vaikščiot pavojinga, nes jaunas jis ne vieną kartą ėjo tokia gatve, tiksliau, skersgatviu, kur „šliaužia juodas basiliskas rupūžės akim“ (p. 361, II t. ).

Taigi jei turgus – gyvenimo metafora, J. Strielkūnas yra gyvenimo sakmės poetas, savo lyrika pakylėjantis mus į aukštesnę būtį. Vaizdžiai, net grubiai, bet tuo pačiu skaidriai. „Pasižiūrėk – tarp tavo vėmalų // Dievo pievoj skaisčios gėlės žydi“ („Iš nevykėlio dienoraščio“, 1994.VIII.16, p. 163, II t.).