Net nežinau, kas geriau – knyga, filmas ar muzikos kūrinys. Rimtai. Kartais filmas sugadina knygą („Da Vinčio kodas“), kartais jis būna geresnis už ją („Šuns širdis“), kartais – vienodo lygio šedevras („Meistras ir Margarita“, „Traukinių žymėjimas“). Kokiai kategorijai priskirti šią knygą? Tarp trečiosios ir antrosios. (Beje, knyga nuo filmo gerokai skiriasi; ji parašyta rimtesniu tonu nei sukurtas filmas.) Tiesiog Indija – toks mirties ir gyvenimo draugystės pavyzdys, kad geriausiai tinka bolivudinės spalvos. Būtent dėl to „Lūšnynų miljonierius“ susišlavė net 8 „Oskarus“ ir, ko gero, užkrėtė Holivudą Bolivudo nuotaikomis – smagia filmi muzika (taip hindi kalba vadinama indiškų filmų muzika), ryškiais personažais. Filmo ir knygos istorija išties nėra juokinga, nors ir pateikta „Traukinių žymėjimo“ autoriaus Danny Boyle’o stiliumi, kuriame nemaža siurrealizmo, juodojo humoro. Indija, sako ją mačiusieji, apskritai yra juodojo humoro šalis.
Knygos „Gyvenimo lošimas“ (pavadinimas gražus, bet netikslus; 2005 m. pasirodęs romanas „Q & A“ verstinas kaip „Klausimai ir atsakymai“) autorius, Indijos diplomatas V. Swarupas kelia gyvenimo ir mirties klausimus. Ar yra likimas? Ar mylėti amžinai lemta? Ar gali pasikeisti gyvenimas? Kitaip tariant, ar gyvename tarsi žaisdami rusišką ruletę, ar nuo mūsų niekas nepriklauso?
Filosofiniai klausimai apipinami smagiu ir tuo pačiu dramatišku siužetu, kuriame – ir korumpuoti policininkai, ir karšta meilė, ir baisi vaikystė lūšnynuose. Tikra mozaika, po kurios į Indiją važiuoti nelabai norisi.
Beje, knyga – „politiškai korektiška“: pagrindinio veikėjo vardas – Rama Mohamedas Tomas – atspindi tris pagrindines civilizacijas bei religijas: hinduistų, islamo ir krikščionybės. Ši trejybė tarsi parodo, jog gyvenimo lošimą gali laimėti kiekvienas mūsų.