Griaučiai ir stringai: MIRTIES VAROS. Romanas

Yra toks rašytojas Juozas Šikšnelis (slapyvardis – Raidas Dubrė; kilęs iš Švendubrės, Varėnos r.). Originalumo jam netrūksta. Kūrėjas ir pasisakymais („nuo rašymo kenčia ne tik ranka, bet ir užpakalis“; „rašymas nė vieno prie gero neprivedė, vieni išprotėjo, kiti prasigėrė“), ir knygų pavadinimais stebina. Tarp 17 jo knygų yra „Angelas mėšlyne“, „Apšlakstytas isopu: apribų romanas“, „Paskutinioji užmuša“, „Atblokšties siena“, „Pragaro vartai“ (galima buvo ir originaliau, atsižvelgiant į ankstesnius pavadinimus) ir kiti. Viskas čia būtų gerai, bet štai pasirodė „Mirties varos“, o Velykų metu nemąstyti apie mirtį gali tik imperatoriškasis pingvinas (gražūs, bet buki padarai). Todėl romanas tiesiog pats įšoko į rankas. Jau bandžiau spėti, kas tos mirties varos, kai dar 5-ajame puslapyje rašytojas užbėgo už akių ir, cituodamas Stigo Fhanerio „Psichoanalizės žodyną“, paaiškino, jog tai – „organizmo siekis visas įtampas numažinti iki nulinio taško“, turint galvoje, kad „vara“ yra instinktas, čia apibūdintas labai jau sudėtingai – kaip „jėga, kreipianti organizmą į tam tikrą tikslą“. Iš tikrųjų toks norvegų psichoterapeutas yra (nors nuo pat pradžių tikėjausi fantastinio romano, kur cituojami išgalvoti mokslininkai). Liūdna. Vadinasi, bus ne tikra fantastika, o mirties simuliakrai. Atvirai pasakius, siužeto neketinu perpasakoti – nusakyti jį galima ir sakiniu: autorius, jo paties žodžiais, gilindamasis į skelete aptiktą ušebti, skverbėsi, kol aptiko „istorijos lyties lūpas“, o „kelyje į išsvajotą aistros viršūnę“ atsirėmė į neįveikiamą istorijos hymen (lot. mergystės plėvė) XIX a. pradžios Vilniaus mieste. Va čia tai bent. Tikras anus literatūros šedevras. Skaityti privaloma tik tupint ant daikto, kurį, kaip sako mokslininkai, išrado sumanūs Mohendžo Daro gyventojai prieš maždaug 4800 metų. Dabar suprantu, kodėl rašant J. Šikšneliui taip paskausta užpakalis.

Nenoriu nieko bloga. Žmogus, kurio knygą teko skaityt, – puikus drožėjas ir bibliotekininkas; sako, Vidaus reikalų ministerijai jo detektyvai yra patikę. Ne veltui J. Šikšnelis, kaip tikras žinovas, yra minėjęs, kad kuo toliau, tuo storesnes knygas skaito, nes tokiomis galima bent du žmones priploti. Tiesa, „Mirties varomis“ galima priploti nebent kokį mažą ciuciką.

Bet grįžkime prie paslaptingojo ušebti, kuris kaltas, kad ant viršelio atsirado egiptietiška figūra iš papiruso. Ušabti (šabti, šavabti „atsakytojas“) – skulptūrėlės, naudotos senovės Egipte nuo maždaug 1900 m. pr. Kr. iki 900 m. Tai – mirusiojo pakaitalas, kurį galima išsikviesti po mirties, kad atliktų tam tikrą darbą, „atsakytų“ už savo šeimininką. Bent taip sako egiptologai. O J. Šikšnelis taip giliai nekapsto, jis ir toliau kapstosi „istorijos lyties bedugnėje“ (p. 10). Joje – paslaptingas (o kaipgi) šnipų gaudytojo Žako (Jakovo) de Sangleno dienoraštis, „kuris neišliko“, bet J. Šikšnelis jį turi, nes „Jolantos stringai rožinės spalvos“ (p. 8). Neklauskit, kodėl jis šokinėja „nuo griaučių prie stringų“. Gal todėl, kad Egipto piramidėse „gilu, tamsu, skarabėjai, skorpionai, šunagalviai, budeliai su kuokomis“. Buvau. Tikrai gilu ir gana tamsu. Minėtų mirties palydovų nemačiau. Tad galbūt čia fantastika su erotikos elementais, pasitelkiant girtą laiko mašiną (skyreliai vienas po kito vadinasi tai „beveik prieš du šimtus metų“, tai „beveik po dviejų šimtų metų“; gal tikroviškiau būtų skambėję „beveik prieš du šimtus gramų“ ir „beveik po dviejų šimtų gramų“)? „Tirštas nuotykių užkulas“, – rašoma anotacijoje. Užkūlė negyvai. Mirtis alyvose, kaip kažkas yra sakęs. „Sofija apsivėmė, vos susilaikiau“ (p. 267). Ypač skaitant apie egiptologą panašų į Vydūną, auras, telekinezę, levitaciją ir „Kirlianovo fotografiją“, kuri „padeda mums pamatyti objektus, kurie egzistuoja aname pasaulyje“ (p. 306). Reikėtų pabrėžti, kad žongliruojant ezoteriniais terminais, galima ir nusižongliruoti: buvo toks išradėjas (rusų ir armėnų kilmės) Semionas Kirlianas (ne Kirlianovas!; 1898–1978), kuris su žmona Valentina Kirliana (ne Kirlianova!) 1939 m. išrado jo vardu pavadintą fotografijos būdą, kuris, kaip manoma, padeda nuotraukoje užfiksuoti „aurą“, o tiksliau – kažką, artimai susijusio su elektra. Tiesa, knygoje atvirai reklamuojama viena mobiliojo ryšio kompanija, gal todėl apie „Kirlianovą“ ir prakalbėta.