Mirtinai rimtas Neapolis: GOMORA. KELIONĖ Į KAMOROS EKONOMINĘ IMPERIJĄ IR SVAJONIŲ VIEŠPATIJĄ. Romanas. Antroji pataisyta laida

Pasaulyje nuskambėjusi knyga lietuviškai pasirodė antrąkart vos po kelių mėnesių, – vadinasi, tapo bestseleriu. Iš tiesų lietuviai mėgsta knygas apie mafiją. Tačiau be ironijos galiu pasakyti, jog šioji knyga – tikrai išskirtinė. Ir ne todėl, kad apie kamorą dar mažokai žinome, ar kad autoriui – vos 29, o nusikaltėliai jam jau paskelbė mirties nuosprendį.

„Gomora“ – apokaliptinis romanas, jis – „mirtinai rimtas“ (kaip „Hindustan Times“ rašė Indrajit Hazra) veikalas, kur kas arčiau dokumentikos nei daugelis „pagal tikrus įvykius“ parašytų knygų.

Kodėl religingiausia (bent oficialiai) Europos šalis, garsi menu ir maistu, yra ir apokaliptinių pabaisų tėvynė? Į tai negalėjo atsakyti net „Krikštatėvio“ (1969) kūrėjas Mario Gianluigi Puzo (1920–1999). Po keturių dešimtmečių į šį klausimą bando atsakyti kitas neapolietis R. Saviano. Jį užsistojo pats Umberto Eco, pavadinęs jaunąjį rašytoją „nacionaliniu didvyriu“, taip pat – Nobelio premijos laureatai rašytojai Orhanas Pamukas, Günteris Grassas, net Michailas Gorbačiovas.

Kas gi yra mafija, Neapolyje turinti kitą pavadinimą – camorra (it. capo – bosas, morra – gatvės gauja)? Istorikai sako, kad jos šaknys siekia XVI amžių, nors pirmasis camorra paminėjimas – 1735-aisiais. Jaunajam Robertui ši mafijinė struktūra – ne tokia tolima, jis savo akimis matė, kaip iš arti atrodo Sistema.

Knygos pasakojimas – skausmingas, detalus, vaizdingas. „Viskas, kas tik egzistuoja, pereina per čia, per Neapolio uostą. Nėra rankdarbio, medžiagos, gabalėlio plastiko, žaislo, plaktuko, bato, atsuktuvo, varžto, vaizdo žaidimo, striukės, kelnių, grąžto, laikrodžio, kuris nekeliautų per uostą. Neapolio uostas yra žaizda. Didelė. Paskutinis nesibaigiančių prekybos kelių taškas“ (p. 14).

Prekyba ginklais šiame Dievo pamirštame krašte – kasdienybė. „Praėjusią naktį iš Rytų buvo atvežta trisdešimt kalašnikovų. Iš Makedonijos. (...) Šį kartą automatai buvo atvežti karinėmis krovininėmis mašinomis, ant kurių šonų puikavosi NATO simboliai. Iš amerikiečių garažų pavogti sunkvežimiai dėl šių užrašų galėjo ramiai keliauti po visą Italiją“ (p. 178–179).

Skaitant daugiau kaip 300 puslapių R. Saviano kūrinį, norisi rėkti kaip ir jam pačiam: „Prakeikti niekšai, aš vis dar gyvas!“ (p. 326)