Veidrodis: Kalbu Jums apie laisvę

Aktualiausius reiškinius nagrinėjanti „Baltų lankų“ leidyklos serija „Dabar“ operatyvumu beveik neatsilieka nuo CNN ar BBC. Atrodo, dar ką tik, tiksliau, 2008 m. rugpjūtį, baisėjomės karo Gruzijoje vaizdais, o dabar jau turime knygą, kurioje išklausyta viena pusė. Knygos skaitytojai turėtų būti griežtai pasiskirstę į tuos, kurie gerbia Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį, ir tuos, kurie, prisiklausę rusiškos propagandos, niekinamai vadina jį Miša. Kurių daugiau? Sunku pasakyti (anksčiau tvirtai būčiau galėjęs pasakyti, kad pirmųjų): tinklalapyje „Komunizmas – geriausia santvarka“ aktyviai nagrinėtas ir Gruzijos–Rusijos karinis konfliktas. Komunistuojantys internautai M. Saakašvilį vadina „kišeniniu Vašingtono tironu“, žinovo tonu aiškina, kad „Gruzija yra tinkama konfliktams, nes ten gyvena žmonės, panašūs į musulmonus ar į italus, ne vien išvaizda, bet ir charakteriu; todėl Gruzijoje išsiplėtoja idealizmas ir religija, tokia terpė yra tinkama JAV“. Tokios „mąstymo“ šiukšlės nebėra visiškų marginalų smegenėlių produktas. Tai – sąmoninga propaganda, ypač žinant Rusijos slaptųjų tarnybų galias ir pyktį, kurį užsitarnavo Lietuva, parėmusi Gruziją sunkiausią minutę. Iki šiol sunku pamiršti jaudinantį momentą (deja, Lietuvos televizijos tam dėmesio beveik neskyrė, tuo tarpu CNN ir kitos Vakarų stotys rodė daug daugiau), kai drauge su beveik visa Gruzija centrinėje Tbilisio aikštėje buvo ir mūsų Prezidentas. Daugelis tada sužinojo ir apie Gruziją (ypač amerikiečiai, kuriems Gruzijos ir Džordžijos valstijos pavadinimai skamba vienodai) bei jauną jos prezidentą.

Šioje nestoroje (apie 120 p.) knygoje rasime Gruzijos žemėlapį, įvykių chronologiją bei penkis skyrelius, kuriuose paryžiečiui žurnalistui ir politologui Raphaëliui Glucksmannui (g. 1979), sukūrusiam filmus apie Ruandos genocidą ir Oranžinę revoliuciją Ukrainoje, trumpą išpažintį atlieka Mikheilas Nikolozis dze Saakašvilis, bene jauniausias pasaulyje prezidentas, pirmąsyk šias pareigas eiti pradėjęs vos 36-erių. Ne viskas čia surašyta: M. Saakašvilio biografija gana turtinga (gimęs intelektualų šeimoje, baigęs teisės mokslus JAV, vedęs olandę, laisvai kalbantis keliomis kalbomis, 2005 m. bandytas nužudyti samdyto žudiko Vladimiro Arutiunjano). Tačiau pokalbiuose su žurnalistu rasime detalių, kurios padės susidaryti vaizdą apie įvykius Gruzijoje prieš kelis mėnesius. „Smegenų kertelėje mums visiems kirbėjo mintis, kad rugpjūtis gali būti karštas –­ ankstesniais mėnesiais matėme rusų pasirengimus. (...) Be to, dar Kremliaus polinkis kelti krizes rugpjūtį, kai vakariečiai atostogauja“, – karo išvakares prisimena Gruzijos prezidentas (p. 14). M. Saakašvilis pasakoja, kaip teko susidurti su KGB, kai dar studijavo Tbilisyje ir Kijeve, Vakarus vadina laisvės dvelksmu, teikiančiu prasmės mūsų gyvenimui, tačiau pabrėžia, jog dažnai vyrauja kitoks požiūris: „Maskvos nuomone, Gruzija yra savotiškas Vakarų Berlynas, Vakarų vitrina, propagandos instrumentas. Problema ta, kad, Briuselio ir Vašingtono požiūriu, yra ne taip!“ (p. 91)

Kas mums kiekvienam yra Gruzija? Ji aprėpia daug: tūkstantmetę kultūrą, nuostabų grožį, o dabar – krauju paženklintą baltą laisvės vėliavą. Gal pažvelgę į Sakartvelo (gruz. Gruzija) ir Vardebis revolucia (gruz. Rožių revoliucija), tartum veidrodyje pamatysime save, mūsų baimes ir viltis?