Rašytojai, pirmyn!: Nacionalinio tapatumo tęs­tinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis

Kalbėdami apie pilietinę visuomenę, negalime pamiršti spalvų, kurių valstybei prideda kiekviena tauta. Šioje knygoje (mokslinių straipsnių rinkinyje) išsamiai apibendrinami tyrinėjimai, apimantys LDK ir šiuolaikinio lietuvių nacionalinio tapatumo pokyčius, atsižvelgiant į europinio tapatumo įtaką ir sklaidą.

Kalbėdamas apie nacionalinį tapatumą, filosofas (ir karatė juodojo diržo meistras!) prof. Algis Mickūnas sako: „Nusigręžimą nuo tarybinės ideologijos lydėjo atsigręžimas į Vakarus ir viską, kas iš ten plūdo, o intensyvus Vakarų kultūros eksportas smarkiai nuslopino lietuviškos tapatybės paieškas“ (p. 290).

„Karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukė du trečdaliai lietuvių rašytojų, – apie 70 Rašytojų draugijos narių, daugeliui kurių nepaisant praradimo skausmo šis laikotarpis viena ar kita prasme buvo nepaprastai kūrybingas, –­ konstatuoja Dalia Kuizinienė. –­ Šiuo laikotarpiu išeivijos kultūros istorijoje itin gausu išleistų knygų, periodikos. Per penkerius metus buvo išleista 216 grožinės literatūros knygų. Kūrybiškai aktyvus ir derlingas šis laikotarpis buvo beveik visų generacijų rašytojams“ (p. 304–305).

Kaip matome, ne viskas prarasta. Galbūt rašytojams ir ši krizė taps darbymečiu?

Tiesa, teks rinktis, kokią poziciją užimti tautiškumo apkasuose. Galbūt, kaip siūlo Andrius Švarplys, lietuvišką tapatumą bus galima svarstyti tik susiejus jį su europine integracija, nes „lietuvių visuomenę palietė realūs diferenciacijos, maišymosi procesai“ (p. 149)? O gal, kaip rašė Algirdas Julius Greimas, prisiminti, „kad lietuviška ikikrikščionia mitologinė–religinė patirtis nėra vien įvairių mitų ar žodinės pasakojamosios kūrybos kratinys, kaip tai buvo įprasta manyti, o ideologinė struktūra, galinti pasireikšti bet kokia „literatūrine“ ar kita forma“ (p. 81)?

Kas mes esam? Trys spalvos? „Geltona. Žalia. Raudona“? Ne, taip, bandydamas įsiteikti minioms, dainuoja šiaip jau rusų tautybės Andrius Mamontovas. Šiandien lietuvių tapatybė kinta. Mes – jau pasaulio dalis, ir tai šaukiam garsiai. Tiesą sakant, tokie visada ir buvom. Tik gal nepastebėjom? Tik koks tas mūsų indėlis į pasaulį? Nejau mistiniu ryšiu susijungiame su pasauliu, kai susituokiame su sudaniečiu, pradedame dirbti Australijoje ar tampame budistų vienuoliu Korėjoje? Ar ir tada tebesame lietuviai? Žymiausia etniškumo tyrinėtoja Lietuvoje Natalija Kasatkina (1949–2008) yra nagrinėjusi, kuo skiriasi etniškumas ir tautybė, ir pabrėžusi, jog etninė grupė gali egzistuoti tik tada, kai individai laiko save jos nariais. Žinoma, „svarbi ir labai opi problema yra pilietybės legitimavimas“ (p. 324; Ieva Akstinavičiūtė).

Taip ir norėtųsi įšokti į laiko mašiną ir akies krašteliu pažvelgti į tai, kas mes būsim po šios krizės, po 10, 20, 50, 100 metų. Bet net jei kas ir leistų, baisu būtų. Nors Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona užtikrino, kad lietuvių kalba dar ilgai neišnyks, lietuvio sąvoką greitai reikės peržiūrėti iš pagrindų. Rašytojai, pirmyn! Sukurkime ateities lietuvio paveikslą!