Pakarti (ne)galima: DIDYSIS TRAU­KINIO APIPLĖŠIMAS

Tai – jau septintas kartas, kai lietuviškai į mus prabyla amerikiečių fantastas, detektyvų meistras Michaelas Crichtonas (1942–2008). „Technotrilerio tėvu“ neretai vadinamas rašytojas sukūrė „Juros periodo parką“, „Laiko liniją“, „Andrometos štamą“, „Sferą“, „Baimės būseną“, „Tekančią saulę“, serialą „Ligoninės priimamasis“ (ER).

Kelio trileris „Didysis traukinio apiplėšimas“ – trečiasis iš 17 M. Crichtono romanas, sukurtas pagal tikrus įvykius. 1974 m. parašytas romanas į lietuvių kalbą buvo išverstas dar 1982 m. („Obuolys“ šį vertimą tik perleido). Pagal jį 1979 m. pasirodė to paties pavadinimo filmas, kuriame vaidino Seanas Connery’s bei Donaldas Sutherland’as, Lietuvos televizijų žiūrovams dabar geriausiai pažįstamas iš serialo „Seksas, purvas, pinigai“ (tikslus vertimas turėtų būti „Purvini seksualūs pinigai“), kuriame vaidina Darlingų šeimos galvą Trippą.

Romane, gavusiame aukščiausią Amerikos detektyvų įver­tinimą (Edgaro Allano Poe apdovanojimą), aprašomas tikras įvykis –­ nusikaltimas, įvykęs 1855 m. Anglijoje. Kūrinyje kruopščiai rekonstruojami istoriniai faktai, atskleidžiamas nusikaltimas, kuris buvo laikomas neįmanomas. Amžiaus nusikaltimą įvykdo aukštuomenės narys, turtingas ir garsus londonietis Edvardas Pirsas. Kaip ir dera geram angliškam stiliui, plėšikas čia yra džentelmenas.

Įvykis nutiko 1855 m. kovo 15–osios naktį, kai traukiniu iš Londono į Paryžių buvo gabenamos trys dėžės su auksu, dabartiniais skaičiavimais vertos bent 9 milijonų Jungtinės Karalystės svarų. 91 kilogramą svėręs auksas buvo pavogtas tik išviliojus keturis raktus. Abiejų šalių policininkai ilgai ieškojo plėšikų, buvo areštavę šimtus niekuo dėtų įtariamųjų. Beje, anglai teigė, kad nusikaltimas įvyko Prancūzijoje, varliaėdžiai – kad Anglijoje. Kaip vėliau paaiškėjo, nusikaltimui rengtasi daugiau kaip metus. M. Crichtonas, išnagrinėjęs jo aplinkybes, padarė kriminologines išvadas: nusikalstamumas nėra skurdo padarinys, nusikaltėliai yra gana intelektualūs (tie, kurie neįkliūva), už didžiąją dalį nusikaltimų įstatymų pažeidėjai bausmės nesulaukia. Įdomiausia išvada – apie moralinį žmogaus kelią: nusikalsti (finansiškai) apsimoka. Rašytojas teigia, kad dėl dorovinių nuostatų mes vienu metu ir smerkiame nusikaltimus (ypač garsiai), ir jais žavimės (kokius filmus dažniausiai žiūrime?).

Didžiojo Traukinio Apiplėšimo dalyviai suimti po beveik dvejų metų tyrimo. 1857-aisiais du iš trijų plėšikų nuteisti 14 metų laisvės atėmimo bausme.

Apie vieną jų rašoma: „Pati karalienė Viktorija buvo susižavėjusi „šiuo be galo drąsiu ir siaubingu nenaudėliu, kurį ji pageidautų išvysti savo akimis.“ Tiesa, smalsioji Viktorija norėjo vyruką matyti pakartą, bet 1857 m. Anglijoje už stambią vagystę jau nebebuvo taikoma mirties bausmė.

Vieno plėšikų – raktininko Roberto Agaro – vaikaitis 1938–1941 m. buvo Australijos miesto Sidnio meras. Pats R. Agaras mirė Sidnyje, būdamas turtingas žmogus. Aukso, pavogto per Didžįjį Traukinio Apiplėšimą, taip ir nepavyko atgauti.

Beje, auksas buvo skirtas Krymo kariuomenei, taigi –­ žmonėms žudyti. Kuris kelias teisingesnis? „Bet koks skirtumas –­ juk kelias tai gyvenimas“, – rašė Ja­ckas Kerouacas garsiajame romane „Kelyje“.