Pirmiausia turbūt reikėtų priminti maloningajam skaitytojui, kad D.Kinderis – rimtas keliautojas, aktyviai pasaulį maišantis nuo 1998-ųjų. Aplankė apie šimtą šalių. 2006 metais pelnė pirmojo Lietuvos Magelano vardą (priminsiu, jog Fernão de Magalhães arba Ferdinandas Magellanas, 1480-1521, į istoriją įėjo, nes 1519-1522 m. pirmasis iš Atlanto vandenyno nuplaukė į Ramujį, kuriame esančiuose Filipinuose Maktano mūšio metu salos valdovo Lapu-Lapu vadovaujamų karių buvo nužudytas; įdomu tai, kad Lapu-Lapu, laikomas nacionaliniu didvyriu Filipinuose, buvo pirmasis žmogus, išdrįsęs pasipriešinti kolonistams; taigi taip ir nesuprantu, už ką D.Kinderis gavo apdovanojimą, ir ar suvokia, kokią „karmą“ prisiėmė – neduok Dieve, suvalgys jį kokie Vanuatu kanibalai).
Konkistadorų siaubas, Filipinų nacionalinis didvyris Lapu-Lapu. 8wonderstravel.com nuotr.
O knyga – gražiai iliustruota (ir spalvotai, ir ne), apie 200 puslapių apimties, blizgioji (žodis „gliancinė“ lyg ir draudžiamas). Smagus jos pavartymas ir paskaitinėjimas primena JAV prie gydytojų kabinetų paliktus „National Geographic“ žurnalus, kurie ramina nervus. Tik va kad ši knyga nervų neramina. Keista, kai autorius, nors ir raštingas bei daug matęs, perša kažkokį savo „best of“ iš 7 šalių, kai jų esama bent 200 (beje, muzikinės grupės savo „best of“ leidžia tada, kai pritrūksta idėjų arba pinigų). Žinoma, tiek daug šalių neaplankiau, tačiau grįžti man norėtųsi į beveik kiekvieną, kurioje esu buvęs. Va tik Briuselio nekenčiu.
Autorius pažymi, kad „šioje knygoje sudėtos trumpos kelionių esė – prisiminimai ir pastebėjimai iš visų išvykų nuo 2002-ųjų iki pat dabar. Mano svajonių Amerika – visų kelionių ir atradimų pradžia, šalta ir balta Rusijos šiaurė – išbandymų metas, netikėtumų virtinė Afrikoje ir paskutinės kelionės po Azijos Taivaną ir Šri Lanką, kur daugiau tikslų nei smalsumo. (...) Tikiuosi, kad perskaitę knygą (...) išsirinksite bent vieną iš septynių mano mėgstamiausių kelionių marštutų“ (p. 5-6). Dar beliko pridurti – „važiuokite tik per mano nuosavą agentūrą“, ir toliau knygos nebeskaityčiau. Kažkoks keistas mūsų daugelio keliauninkų požiūris į keliones. Jiems, toks jausmas, tai lyg narkotikas, - kas daugiau kelionių „suvartos“, kas daugiau ko egzotiško suvalgys, pamatys ir t.t. Kelionė dėl kelionės. Man patiko vieno bičiulio, buvusio nedaug kur, tačiau mokančio bemaž 100 kalbų, frazė, kuri (nesusijusi su šia knyga) skambėjo maždaug taip: „Aš niekur neskubu keliauti – galiu keliauti virtualiai, internetu ir per knygas pažindamas kitų šalių kultūrą, kalbą“. Žinoma, kelionės – puikus dalykas, tačiau D.Kinderio ir daugelio kitų keliautojų-(už)rašytojų knygose jos praranda romantiką, kai tiesiog dedami pliusai („o aš čia irgi buvau“). Snobiškumas, vartotojiškumas – štai kas skatinama tomis knygomis. Ir darsyk parodo, kad didžioji dalis knygų apie keliones Lietuvoje skirtos, deja, tik pasiturintiems arba labai turtingiems žmonėms. Kai teko beveik be pinigų tranzuoti per Europą ir ne tik, nebuvo nei mobiliųjų, nei interneto (bent jau mūsų kompanijoje), ir jautėmės laimingi, nežinodami, kur kitą dieną būsim. Dabar gi vyksta kelionių planavimas (kaip koks vestuvių planavimas), dalijami patarimai atseit kvailiems kaip bato aulas keliautojams, steigiami tranzuotojų (autostopo; argi gali būti kas nors absurdiškiau?) klubai... O kam to reikia? Nuvyksiu – pats pamatysiu, o nenuvyksiu – ką gi.
Visgi nuo bendresnės kritikos pereikime prie knygos teksto. Ar jis įdomus? Atsakymą rasite skaitydami. Manau, kad žinių tikrai pasisemsite ne tik „vikipedinių“, nes autorius turi savo humoro gyslelę, įdomų požiūrį, nemažą patirtį, o ir nuotraukos įkvėps aplankyti, tarkim, Kaukazą (Gruziją), Maroką, Rytų Afriką, Kolos pusiasalį, Šri Lanką, Taivaną ar net JAV.
Pabaigai norėčiau padaryti šiokias tokias išvadas apie lietuvių kelionių literatūrą. Be abejonės, išsamesnė jos analizė reikalauja atskiro straipsnio, tačiau paminėsiu, jog, mano suvokimu, Lietuvoje esama trijų tipų keliautojų (atleiskite, jei ką pamiršau paminėti) knygų. Pirmasis – tai keliautojo profesionalo patarimai (Alphonso Lingio, Jurgos Ivanauskaitės, Algimanto Čekuolio, Igno Staškevičiaus, Dianos Mickevičienės, Gerimanto Statinio), kuriais vargu ar verta suabejoti. Antrasis tipas – tai keliautojų neprofesionalų (teneįsižeidžia jie – turiu galvoje, jog kelionė jiems nėra tikslas savaime), tačiau įdomių žmonių su įdomiomis biografijomis knygos (Mariaus Abramavičiaus-Neboisia knygos apie Iraną, Gruziją, dabar Marius rašo trečiąją knygą; Algirdo Knystauto „virusai“, užkrečiantys ne tik noru keliauti, bet ir puoselėti gamtą, Almanto Samalavičiaus kelionių apybraižos). Trečiasis tipas – tai žmonės-„keliautojai mėgėjai“, kurie tiesiog parašė knygą apie kelionę (tai nereiškia, kad blogą – priešingai, dažnai netgi labai gerą; tarp jų būtų Norbertas Penkaitis, šią vasarą „Pekino dienoraščius“ besiruošianti išleisti Vaiva Grainytė, Kazys Almenas, Eglė Aukštikalnytė-Hansen, Kristina Stalnionytė, Kęstutis Marčiulynas, arba budistų vienuolis Bo Haeng Sunim; naujas reiškinys – mėgėjai, siūlantys pigų kelionės variantą, tokie, kaip jaunasis Makalius, pagarsėjęs ne tik savo televizijos laida, bet jau ir išleista knyga). Dar yra visokie užkalniai, kurie leidžia „kelionių knygas“ su neslepiamu tikslu – užsidirbti, o jose išties nieko įdomaus nerasi. Džiaugiuosi, kad D.Kinderio knygą galima priskirti antrajam tipui, - su viltimi, kad po kelerių metų jis užkops į pirmąją pakopą.
Knygą galite įsigyti knygyne patogupirkti.lt.