Mylima gėlė: Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai

Dienoraščių, žodžių, atėjusių iš nežinios ir į ją nuklydusių, savybė prikelti užmarštį negali nežavėti. Anapus gėrio ir blogio, anapus laiko ir erdvės, anapus kasdienio melo esantys žmonės iš dienoraščių kalba įtaigiai. Net jei tai tėra „Mielas dienorašti...“, jame jaučiame prisilietimą prie amžinybės: to, ko negalime (su)turėti, bet neretai jaučiame.

Va ir Jurga. Ivanauskaitė. Dar ką tik, o amžinybės požiūriu – dabar ir visada –­ pasakojo tiesą apie tai, kas dedasi anapus Kinijos sienos atsidūrusiame Tibete. Rašė, piešė, keliavo, sudrebino žmonių širdis savo įžvalgomis. Tačiau, kaip rašo vienas pirmųjų pankų Lietuvoje Nėrius Pečiūra–Atsuktuvas: „Žmogaus nebėra, asmenybės nebėra, rašytojos nebėra. Liko tik kortelė“ (p. 262). Nors Atsuktuvas kalbėjo apie vizitinę J. Ivanauskaitės kortelę, galėtume šią frazę traktuoti plačiau, filosofiškai. Ar žmogus yra tik tai, ką palieka kitiems?

Atsakymas – anapus, tik ten būdami sužinosime. Tiksliai žinau, kad manyje Jurga paliko Tibetą (žvelgiant giliau –­ Laisvę): susidomėjau paslaptingu kraštu, jau 50 metų kenčiančiu kinų priespaudą, o jos knygas apie Pasaulio Stogą ryte surijau. 1994 m. spalio 7 d. laiške mamai, dailėtyrininkei Ingridai Korsakaitei, prisipažino Jurga, po specialios budistinės Prieglobsčio Iniciacijos, „kuri tarsi prijungia žmogų prie transcendentinių pasaulių“ (p. 561), kad jai suteiktas tibetietiškas vardas –­ Rinčen Metok („Mylima gėlė“). Tokia, gėliška, Jurga išliko atmintyje. Su katinu Troliu, mistiška šypsena, akimis, nukreiptomis į anapus, ir žvilgsniu, kuriuo lydėjo fotografus, kai buvo išvežta specialiu policijos autobusu kaip Tibeto laisvės propaguotoja kuo toliau nuo aukšto Kinijos atstovo.

Skaitant neploną (beveik 700 puslapių) knygą, iliustruotą daugybe netikėtų fotografijų, piešinių, norisi tikėti, kad tai, ką Lietuvai paliko Jurga, bus suvokta. „Ačiū tau, Jurga, už Tibetą Lietuvoje. Už Lietuvą Tibete. Už atvirą ir paguodžiančią mirties meditaciją“, – sako rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis (p. 344).

Jurga, kaip dvasinės kultūros žmogus, aiškiai suvokė, kad Lietuva ne visada eina tuo keliu, kuriuo turėtų. „Vis dėlto norėčiau tikėti, kad po 100 metų mūsų šalis vis dar egzistuos. (...) Manęs netenkina pats kultūros nustūmimas iš prioritetinių sferų į paribio erdvę. (...) Aš nežinau, ką daryti, kad tas balsas ir šiandien būtų išgirstas mūsų pačių bei aplinkinių, tačiau neabejoju, kad reikia ne tik didelių, net ne tik labai didelių pinigų“ (p. 346–347).

Iš Anapus kalbanti Jurga pataria mums pradėti nuo savęs ir sustabdyti „šią pražūties mašiną“ (p. 348), dėl kurios lietuviai žudosi, emigruoja, bijo ateities.

Jau dvidešimtieji atkurtos Nepriklausomybės metai, o ritamės ne ten... Vis dėlto Jurga buvo optimistė, nes „tai sustiprina šviesiąją, pozityviąją planetos, kurioje gyvename, aurą“ (p. 351). Ačiū Tau, Jurga.