Iš lūpų į lūpas: BIBLIJA: KNYGOS BIOGRAFIJA

Viena žymiausių pasaulio religijotyrininkių (veikiau – religijotyros populiarintojų) britė Karen Armstrong pažįstama Lietuvos skaitytojui. 2003 m. „Tyto alba“ išleido jos knygą „Islamas: trumpa istorija“, 2007 m. „Alma littera“ – „Trumpą mito istoriją“. Daugiau kaip dvidešimties knygų autorės biografija įdomi. Airių kilmės mokslininkė paliko studijas, nebaigusi doktorantūros – dėl epilepsijos. K. Armstrong kelerius metus praleido vienuolyne. Vėliau jos gyvenimui didelė įtaką padarė kelionė į Jeruzalę. Mokslininkė ėmė tyrinėti tris Knygos (abraomitų) religijas –­ judaizmą, islamą ir krikščionybę. „Visos didžiosios tradicijos sako tą patį panašiu būdu, nepaisant paviršinių skirtumų“, –­ teigia K. Armstrong. Pasak religijotyrininkės, svarbiausia yra atjauta ir suvokimas, kad negalima daryti kitiems to, ko nenorėtumei, kad darytų tau.

2007 m. parašytoje knygoje „Biblija: knygos bibliografija“ K. Armstrong atskleidžia kitokį požiūrį į populiariausią pasaulyje knygą. Nors fanatikai dažnai įpratę į Šventraštį žiūrėti paraidžiui, moteris siūlo prisiminti, kad pirmiausia Biblija buvo perduodama iš lūpų į lūpas. „Žydų Šventraštis ir Naujasis Testamentas atsirado kaip žodiniai skelbimai, ir netgi juos užrašius, dažnai vis tiek buvo labiau mėgstamas gyvas žodis, kaip ir kitose tradicijose. Nuo pat pradžių buvo baiminamasi, kad užrašytas Šventraštis skatina nelankstumą ir nerealistišką, griežtą įsitikinimą savo teisumu. Religinės žinios negali būti perteikiamos taip, kaip kita informacija, tiesiog permetus akimis Šventraščio lapą“, – išgyventą tiesą suvokti moko tyrinėtoja (p. 11).

Knygos pabaigoje pateikiamas svarbiausių terminų žodynėlis. Vis dėlto esminė K. Armstrong žinia – klausyti ir išgirsti tai, ką norėjo pasakyti Knyga, kol ji buvo neužrašyta. Klausyti vidumi, kitaip.