„Vilniaus plokštelių studijoje redaktore pradėjau dirbti 1963 m. kovo 9 d. (vėliau ji priskirta „Melodijai“), baigusi Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Negalvojau, kad joje užsibūsiu taip ilgai – net 41 metus, iki 2004-ųjų. Mūsų studija nebegyvuoja, likę du žmonės, kurie dirba prie Liaudies kultūros centro. Išgyventi nebegalėjome. Tarybiniais laikais gaudavau 130 rublių atlyginimą.
Garso režisieriai ir inžinieriai buvo kviečiami, pasikeitė keli direktoriai. Visi jie buvo iš Lietuvos.
Sąlygos nebuvo geros, bet geri įrašai. Dirbau visąlaik tamsioje salėje. Per dieną dirbdavau daug valandų, net nežinau kiek. Mano darbas buvo sudaryti ketvirčio planus kitiems metams: surinkdavau paraiškas iš visų atlikėjų, versdavau jas į rusų kalbą. Turėjo būti tam tikras valandų skaičius klasikinei muzikai, estradai. Turėjom gerą tiems laikams aparatūrą.
Esu laimingiausias žmogus pasaulyje, kad dirbau Vilniaus plokštelių studijoje.
Per 41 darbo metus išleista tūkstančiai plokštelių – ir literatūros, ir muzikos. Vidutinis tiražas – 500, estradinių plokštelių – 10–15 000 egzempliorių.
Įrašinėdavo pas mus ne tik Lietuvos atlikėjai, jie atvykdavo iš įvairių tarybinių respublikų, Jugoslavijos.
Ne viskas išleista, kas Vilniuje buvo įrašyta. Kokios devynios plokštelės neperėjo Kultūros ministerijos Meno tarybos, Kompozitorių sąjungos, kalbininkų cenzūros, tarp jų – vienas saviveiklos kolektyvas iš Panevėžio. Jei kolektyvas nepriklausydavo Filharmonijai (kaip „Rondo“, „Kopų balsai“), įrašydavome juos į „Debiutų“ seriją. Įsirašinėjo ir legendiniai „Gėlių vaikai“. Tai buvo įdomus ansamblis, stengiausi iš paskutiniųjų, bet jų įrašas cenzūros neperėjo ir plokštelė nepasirodė.
Plokštelės būdavo leidžiamos greitai. Jas spaudė „Ortofon“ Maskvoje. Į sostinę veždavome traukiniu lagaminus su originaliais plokštelių vokais ir įrašus juostose. Visi dokumentai turėdavo būti rusų kalba – net dainų tekstai. Grupė „Poliarizuoti stiklai“ virto „Poliarizovannyje stiokla“, užtat „Antis“ ir liko „Antis“.
Per metus pasirodydavo apie 36 lietuviškas plokšteles.
Kęstutis Lušas buvo gudriausias iš visų muzikantų. Dainų pavadinimai negalėjo būti anglų kalba, todėl būdavo rašomos išgalvotos pavardės. Kokios autorinės teisės tais laikais?!
Labiausiai Maskva nemėgo avangardinio džiazo. Dėl jo reikėjo labai pasistengti, todėl išėjo visos draudžiamos plokštelės. „Melodija“ draudė avangardą, bet gudrumu įrodydavome, kad jis būtinas. Ypač kabinėjosi prie Viačeslavo Ganelino, labiausiai užkliuvo trio GTČ albumas „Concerto Grosso“ (1980 m.).
Kartą nupiešė dailininkas Rimvydas Kepežinskas vorą su penkiomis kojomis ant plokštelės su Justino Marcinkevičiaus eilėmis. Nutarė nepraleisti, nes neva voras turi per mažai kojų. Tada įrodinėjau, kad, pasak profesoriaus Ričardo Kazlausko, Lietuvos miškuose gyvena būtent tokie vorai su penkiomis kojomis. Taip 1986 m. pasirodė plokštelė „Voro vestuvės“.
„Žvenk, žirgeli“ juk neišversi „Ržy, lošad“, tekdavo supoetinti, keisti į kokį nors „Koniok gorbunok“.
Paskutinė Vilniaus plokštelių studijos išleista plokštelė – metalo grupės „Katedros“ 1990 m. albumas „Mors Ultima Ratio“. Pirmoji roko plokštelė – „Anties“ debiutas 1987 m.
Buvo daug linksmų istorijų. O liūdniausia buvo išeiti iš studijos. Aš taip verkiau...“