Pirmoji diskoteka Lietuvoje ir visoje TSRS: Kauno hipiai, Raganiai, Company, Smūtkeliai, Nuogi ant slenksčio

 

Tuo metu visos besikuriančios grupės stengėsi pasivadinti lietuviškais pavadinimais, ypač turinčiais mitologinį ar liaudinį atspalvį (Kertukai, Bočiai, Aitvarai, Aisčiai, Dainiai ir t. t), išimtis Gintarėliai, Nenuoramos ir dar keletas. Nuo pat pradžių būsimiesiams Raganių branduolio nariams buvo aišku, kad savo sarkazmą, ironiją ir nusiteikimą plaukti prieš srovę jie išreikš ant scenos, todėl bendrų konsultacijų ir aistringų ginčų rezultatas – piktokas pavadinimas Raganiai, simbolizuojantis pasiryžimą būti ne dar viena avimi bandoje, o už minią viršesniu piktuoju burtininku, užkerėti ją ir nuvesti paskui save į kitą, virtualios laisvės dimensiją, išreikšti savo nonkonformistinę pasaulėžiūrą, nors tai  galėjo neatitikti priverstinių sovietmečio elgesio normų ir bendros valdžios linijos.

 

 

Tarptautinis studentų pramoginių šokių konkursas, 1970 m. KPI automatikos fakulteto rūmai. Pasirodymai tarp šokių serijų.

 

Sąjunginis studentiškų chorų festivalis, 1970 m. KPI Statybos fakulteto rūmai. Koncertas festivalio dalyviams ir organizatoriams.

 

Kauno pop session, 1971 m. KPI automatikos fakulteto rūmai.

 

Kauno dienos 2002, renginiai skirti R. Kalantos susideginimo 30-mečiui pažymėti, koncertas Rotušės aikštėje ir Combo klube.

 

Lietuvos bigbito 45-mečio paminėjimo koncertas Druskininkuose 2010 m.

 

Garbės svečiai grupės Laiptai jubiliejiniame koncerte veiklos 25-mečiui pažymėti , Pasvalys 2010 m.

 

 

Iki 1969 m. vasaros Raganiai dar neturėjo savo sąskaitoje nei vieno viešo pasirodymo. Todėl galimybė groti Lampėdžių Kultūros namų šokių vakaruose buvo pirmoji ir lemiama galimybė išlįsti iš Savanorių prospekto 235 namo rūsio negailestingam, dar tada naivokam, publikos teismui. Į Lampėdžius Raganiai atvyko pakeisti ten beirstančios grupės Veidrodėliai, kuri dėl įvairių priežasčių negalėjo toliau vykdyti savo įsipareigojimų, t. y. kiekvieną šeštadienio vakarą iš KINAP(o) garsiakalbių  per jėgą išplėštais garsais linksminti gretimoje parduotuvėlėje „rašalu“ pasigardžiavusios, hormonais tryškančios tiek vietinės, tiek ir iš Kauno atklydusios publikos.

 

Abiems grupėms susitikus dėl klubo raktų ir „aparatūros“ skeveldrų perdavimo, Veidrodėlių vokalistas Visvaldas Žalnierius padainavo keletą Bee Gees baladžių ir buvo tuoj pat pakviestas prisijungti prie Raganių. Jam atėjus į grupę pamažu pasikeitė grupės stilius iš elektrinio bliuzo (electric blues), ritmenbliuzo (rhytm and blues) ir rokenrolo į sunkųjį roką, pasaldintą keliomis roko baladėmis, kurių bokšto viršūnėje vėliau išdidžiai plevėsavo Visvaldo Žalnieriaus sukurtos Kodėl miršta gėlės, arba kitaip Ištirpsta sniegas, vėliava.

 

A. Goldšteinas ir V. Kotčegarovas buvo KPI Radioelektronikos fakulteto pirmakursiai ir mokslo metams prasidėjus jie sugebėjo įtikinti dekanatą, kad niekas negalės taip šlovingai atstovauti fakultetui „estradinėse“ studentiškų peržiūrų kautynėse kaip Raganiai, nors studentų Raganiuose, buvo tik du.

 

Pirmieji senbuvių globos sparnus virš gauruotų Raganių galvų išskėtė Aitvarai ir ypač jų lyderis Kęstutis Ignatavičius. Jie nedelsdami „išrašė“, kai kurią atliekamą ir jų jau nebenaudojamą garso aparatūrą bei Trovos būgnų dalis, įvedė į šešėlinės muzikos instrumentų ir garso aparatūros industrijos pasaulį, kur savo elektroninius sugebėjimus jau demonstravo tokie grandai kaip Orūnas Urbonas. Aitvarai elgėsi labai korektiškai, nebandė piršti savo nuomonės apie muzikinį stilių ar atlikimo manierą, tiesiog stebėjo iš šalies. Raganių muzikinis lygis augo ir populiarumas didėjo. Tokį kraujo, prakaito ir ašarų liejimą tikslui pasiekti stimuliavo ta aplinkybė, kad Radioelektronikos ir Automatikos fakultetai buvo vienuose rūmuose ir dalinosi viena aktų sale, o Automatikos fakultetas į šį nuodėmingą pasaulį taip pat atėjo nepėsčias, bet pasikinkęs Jono Jučo ir Felikso Rotomskio grupę Dainiai, kuri nors ir negrojo labai triukšmingos muzikos, bet jų interpretacija ir atlikimas būdavo labai tvarkingi ir apgalvoti iki smulkmenų. Kiekviena iš grupių aktų salę gaudavo kas antrą šeštadienį ir tada pagrindinė užduotis būdavo ne tik palinksminti susirinkusią auditoriją, bet ir parodyti, kas buvo nuveikta per paskutines dvi savaites, kad ir kokie statūs būtų laiptai link tobulybės, kad ir kokios aplinkybės galėtų nušveisti bekopiančius link tos tobulybės žemyn…

 

Pirmas rimtesnis pripažinimas atėjo 1970 m. gavus Kęstučio Ignatavičiaus pasiūlymą koncertuoti tarp šokių serijų Dalios ir Vido Kamaičių organizuotame tarptautiniame pramoginių šokių konkurse. Patiems pramoginiams šokiams tada grojo Aitvarai, sustiprinti a. a. maestro Mišos Kanzerio Orbitos pūtikų sekcijos. Po to atėjo neužmirštamas pasirodymas visasąjunginio studentų chorų festivalio dalyviams. Choristai, atvykę iš Vidurinės Azijos, Kaukazo, Sibiro ir pan., jautėsi lyg patekę į vieną iš tokių pasaulinių hipių ir roko centrų kaip Liverpulis, Londonas ar San Franciskas. Jie neleido nulipti nuo scenos ir vis reikalavo dar ir dar, jiems nekliudė, kad Raganiai jau išgrojo visą savo repertuarą ir kartojo jį gal trečią ar ketvirtą kartą.

 

Iki garsaus pop session Kauno politechnikos instituto Automatikos fakulteto salėje Raganiai buvo kone pati populiariausia Kauno roko grupė. Norint užsakyti grupės pasirodymą reikėdavo užsirašyti į negailestingą eilę, ir nebūtinai laimingaisiais tapdavo būtent tie, kurie stovėjo eilės pradžioje…

 

1971 m. vasario 19–20 d. studentų popklubas Smūtkeliai surengė garsujį Kauno pop session, buvo pakviestos šešios populiariausios tuo metu Kauno grupės: Mes, Nenuoramos, Dainiai, Gėlės, Gintarėliai ir Raganiai. Prieš pirmojo koncerto pradžią KGB ir milicija be jokių ceremonijų okupavo Automatikos fakulteto rūmus ir pareikalavo, kad visos dalyvaujančios grupės pakeistų numatytą repertuarą ir dainuotų taip pat ir sovietinių kompozitorių dainas. Pamačius daugiatūkstantinę minią aplink Automatikos fakulteto rūmus, kažkokiu mistiniu būdu KGB užteko sveiko proto neatšaukti renginio, priešingu atveju būtų įvykę tai, kas įvyko metais vėliau po neįvykusių R.Kalantos laidotuvių. Raganiams, nepaklususiems „šalies šeimininkų“ reikalavimams pakeisti repertuarą, prasidėjo ledynų periodas, teko atsisveikinti su Radiolektronikos fakultetu ir nors dar pavyko praleisti dalį vasaros grojant Nidos poilsio namuose, grįžus daugelis durų užsivėrė. Teko persikraustyti į J. Janonio popieriaus fabriko kultūros namus, ten stebint traumuojantį dirbančio jaunimo laisvalaikio praleidimą. Neturint galimybės koncertuoti kitur, grupę palaipsniui paliko T. Goldšteinas, V. Žalnierius ir V. Kočegarovas. Tarp 1971 ir 1972 m. gegužės mėnesio likusieji nariai, pasikvietę kelis jaunesnės kartos muzikantus – A. Umbrasą ir J. Jurborskį ir Romą iš grupės Didysis judėjimas, pradėjo įgyvendinti grandiozinį roko oratorijos Tvanas projektą M. K. Čiurlionio to paties pavadinimo ciklo motyvais (tekstai Arūno Kuro-Deivio, muzika Jokūbo Gitkindo), tačiau po R. Kalantos susideginimo ir KGB represijų, baigėsi paskutinės galimybės įgyvendinti šį sumanymą ir grupė nutraukė savo veiklą.

 

2001 m. N. Gitkindas ir J. Gitkindas, šiuo metu gyvenentys Izraelyje, gavo asmeninį Kauno mero E.Tamašausko kvietimą atvykti į Kauno dienų, sutampančių su R. Kalantos susideginimo 30-mečio renginiais, festivalį. Ta proga buvo suburta atnaujinta Raganių sudėtis: estų kilmės daininkas Dave Svidgal (vokalas), J. Jurborskis (vokalas, klavišiniai), J. Gitkindas (gitaros), N. Gitkindas (mušamieji) ir Vladas Monkevičius (bosas). Sėkmingi grupės pasirodymai Rotušės aikštėje ir Combo klube paskatino grupę pratęsti veiklą. Buvo įrašytas singlas Štai atėjo Sabas ir perduotas Žalgirio BC komandai neribotai nekomercinei transliacijai sporto halėje.

 

Nuo 2003 m., be renginių, skirtų sovietmečio jaunimo kultūrinei rezistencijai paminėti,  grupė ėmėsi vien tik albumo įrašymo. 2010 m. liepos 24 d. Compozitorius Mikas Suraučius Druskinkuose organizavo didelį koncertą Lietuvos bigbito 45-mečiui paminėti. Koncertas buvo keletą kartų transliuotas per abu LRT kanalus. Šiame koncerte Raganiams talkininkavo senas draugas ir kolega Kęstutis Lušas (klavišiniai) ir Romanas Lykovas (bosas). Paskutinis grupės Raganiai koncertas Lietuvoje įvyko 2010 m. gruodžio 4 d. Pasvalyje. Raganiai tapo grupės Laiptai garbės svečiais Laiptų 25-mečio jubiliejiniame koncerte. Su grupės Laiptai lyderiu Henriku Balčiūnu Raganius sieja ilgametė bendradarbiavimo istorija. Pastaruoju metu bendradarbiavimą dar labiau sustiprėjo įrašant Lietuvos krepšinio rinktinės himną, taip pat bendrame Raganių ir Laiptų vokalistų duete Dave and Henry, kurio daina Fresh air dream varžėsi Eurovizijos atrankiniame konkurse.

 

Šiuo metu grupė baigia įrašinėti albumą, kuris po pakartotinio suvedimo ir masteravimo turėtų greitu laiku pristatytas visuomenei. Post produkcijos prodiuseris – Kęstutis Lušas, garso režisierius Giedrius Litvinas MA studija.

 

 

 

 

1972–1976 m. restoranų Lakštingala, Eglė, Kastytis muzikinėse programose įvairiu metu dalyvavo R. Čekatauskas, A. Igaris, R. Gervė, R. Černevičius, L. Varaksas, S. Palubinskas, S. Grajauskienė, N. Gitkindas ir J. Gitkindas.

 

1976–1978 m. Pasvalio kultūros rūmų roko grupėje Pėsčias paukštis grojo N. Gitkindas, J. Gitkindas, J. Jurborskis, R. Dirsytė, G. Pupelis, R. Tamošiūnas ir H. Balčiūnas.

1978 m. tarptautiniame konkurse Gintarinė triūba tapo laureatais su džiazroko grupe „Baltija“, vadovaujama Kęstučio Lušo. Dalyvavo K. Lušas, a. a. R. Novikas, E. Kudriavcevas, A. Gaulia, A. Baibokas, N. Gitkindas, J. Bražukaitė, N. Makarevičiūtė ir Reda.

1978–1980 m. kavinės Vakaras ansamblyje grojo G. Litvinas, V. Nazarovas, E. Židonytė, A. Rimaitis, E. Danielius, N. Gitkindas ir J. Gitkindas.

1985–1992 m. džiazroko grupėje The Freedom avenue band (Tel Avivas, Izraelis) dalyvavo visų Baltijos šalių atstovai: vokalistas David Svitgal (Talinas), įžymus saksofonistas Boris Gammer (Ryga), Jokūbas Gitkindas, Jaša Jurborskis, Michaelis Kanzeris, Zita Galinaitytė-Kanzerienė ir Natanas Gitkindas (Kaunas).

Company

Raganiai pelnytai laikomi Kauno laisvamaniško ir maištaujančio jaunimo grupuotės Company širdimi (žr. Ramanauskaitė Egidija. Kauno istorijos metraštis, t. 4 tomas, psl. 145–148). Company narių pasirodymas bet kokiame Raganių koncerte suteikdavo tam įvykiui nepakartotiną koloritą, tartum Vudstokas būtų delegavęs kelias dešimtis atstovų į Raganių pasirodymą.

Miesto sodas visiems patogi vieta, na ir Pieno kavinė šalia. Ten pigi kava – po 10 kapeikų už paprastos juodos kavos puodelį ir 20 kapeikų už dvigubą. Kiekvienas pradėjo atsivesti savo draugus ir drauges, Companija didėjo, rinkdavosi kasdien, visus buvo apėmęs kažkoks vidinis virpesys ir neišpasakytas jausmas, kad nuo šiol gyvenimas pasikeitė, kad būdamas su tokiais kaip pats, užmiršti, kur gyveni, kad mūsų „laisvame ir laimingame“ tarybmečio jaunimo gyvenime, panašiame į didžiausią pasaulio kalėjimą, nors ir be apčiuopiamų sienų, grotų, sargybinių, šunų, spygliuotos vielos ir stebėjimo bokštų, jau delkia gaivus, nors kol kas tik vidinės, bet vis dėlto LAISVĖS vėjas. Taip gimė miesto sodo Company.

Negalima pasakyti, kad miesto sodo Company augo labai sparčiai: kai kas ateidavo, po to išnykdavo lyg ir nebuvęs, kai kas likdavo, kai kas sulaukdavo užuominos daugiau neateiti. Kai kas gal ir būtų norėjęs likti, bet pamatęs, kas vyksta, išsigąsdavo, bijodavo rizikuoti „šviesia“ ateitimi ar tėvų parama ir užtarimu… tačiau Company branduolys vis tiek iš lėto formavosi. Prie jau egzistavusios senamiesčio Company: Aleksandru Jegorovu-Džyza, Kristupu Petkūnu, Lionginu Leščinsku-Lėščiumi, Jauniumi Dragūnu ir Visvaldu Žalnieriumi prisijungė naujoji, po Talino kelionės susibūrusi Company: Algis Rimaitis, Arkadijus Vinokuras-Arkaška, Ričardas Tankelevičius, Aleksandras Jevgenievas-Ieva, Arūnas Kuras-Deivis, Jonas Stulpinas-Janytė, Laima Juškevičiūtė, Jūratė, Šviesa, a. a. Gedas Alekna, Jonas Šneideraitis-Only You, Gužaitė, a. a.Gražina Leckutė, Tania-Džianikas, Slavikas Smirnovas, Dangė Širvytė-Zaičikas, Algis Adomaitis-Smuikas, arba Paganinis, Jonas Juškelis-Puškinas, Evaldas-Birutė, Jurgis Penkinskas-Moksleivis ir Tamara Penkinskaitė-Tomka, Raganiai: Natanas ir Jokūbas Gitkindai, Tolikas Goldšteinas ir Vladimiras Kotčegarovas.

"Company". Natano Gitkindo asmeninio archyvo nuotr.

Company rinkdavosi ne vien Miesto sode, pati vertingiausia laiko praleidimo forma, be abejonės, yra plotas. Jei nors parai išvažiuodavo kieno nors tėvai, butas nedelsiant būdavo okupuojamas Company. Ten glaudžiai sėdint kur pakliuvo galima buvo drauge klausytis muzikos, gerti kavą ir kartais netgi vyną. Jei būdavo daugiau vietos, galima buvo netgi šokti, dėl to, kad tos vietos vis trūkdavo, ir gimė tas įspūdingas šokimo būdas: išraiškingai linguoti stovint  vietoje ir bandant daryti pseudopantomimos judesius rankomis. Kai Company ateidavo į Raganių grojamus vakarus ar į diskoteką Saulutėje, toks šokis sukeldavo neišpasakytą furorą, ypač tarp tokių, kurie tokį dalyką matė pirmą kartą.

Nors Company ir yra laikoma neva hipių bendrija, tačiau iš tiesų jie tik stengėsi kiek įmanoma būti panašūs į Vakarų hipius (gal dvasinio tobulumo paieškose buvo netgi pranašesni…). Company, gimusi gana puritoniškame socializmo lageryje, negalėjo taip staigiai atsipalaiduoti nuo į genus prasiskverbusių varžtų. Ir tai normalu. Laisva meilė taip, kaip ją kultivavo Vakaruose, dar negalėjo prigyti, buvo „laisvoka meilė“, peršokti per tokį moralinį barjerą, kaip „Ką apie mane pasakys žmonės“ nėra lengva net ir šiandien.

Company ir Modris

Muzikiniame teatre jau dirbo Modrio Tenisono trupė ir studija, jie greitai pastebėjo prie suoliukų besibūriuojantį jaunimą. Pirmas priėjo susipažinti mimas Algis Paplauskas, vėliau ir pats Modris. Tuo metu jis jau šnekėjo lietuviškai be jokio svetimo akcento ir pasiūlė paskaityti keletą paskaitų apie filosofiją ir meną. Viena tokių neužmirštamų paskaitų vyko Nijolės Bagackaitės tėvų remontuojamame bute. Butas buvo visiškai tuščias, remontas tik įpusėjęs, grindys išklotos laikrasčiais, tvyrojo sunkus šviežių dažų kvapas. Visi sėdi  ant grindų bijodami ištepti tik ką išdažytas sienas, dega kelios žvakės ir centre stovi Modris ir kiekvieną žodį geriančią ir bijančią kvėpuoti Company veda į filosofijos gelmių vandenyną. Vėliau virtuvėje į klausimus atsakinėjo A. Paplauskas, tačiau jis ne toks autoritetas kaip Modris ir su juo galima netgi pasiginčyti. Modris parodo Company nematytą palankumą ir kviečia norinčius pabandyti įstoti į trupės paruošiamąją grupę. Bando ir įstoja Arkaška, Moksleivis ir Greenas (Arkaškai ir Greenui vėliau pantomima tapo profesija). Gal iš mandagumo, gal iš tiesų, bet buvo ritinama mintis įtraukti Raganius į vieną iš būsimų spektaklių, tačiau kiek Modrio trupės, tiek Raganių už kampo jau tyko negailestingi laikai ir dabar niekas nežino, ar buvo tie ketinimai rimti…

Raganiai ir Company

Raganiai egzistavo gerokai prieš miesto sodo Company gimimą. Galbūt ši Company būtų susikūrus ir be Raganių, tačiau likimas pasirūpino, kad nėra Company istorijos be Raganių ir Raganių istorijos be Company. Raganių pasirodymų ateidavo klausytis šimtai, o kartais ir daugiau žmonių, taigi susiklosčius tokiai situacijai, Raganiai tapo savotišku Company šaukliu, o Company, papuošdami savo apsilankymu bet kokį Raganių pasirodymą, pademonstruodavo likusiai publikai, kaip reikia atsipalaiduoti ir lakioti virtualaus pasaulio erdvėse. Company pseudopantomiminis šokis tiesiog apstulbindavo aplinkinius, po Company apsilankymo bet kurioje Raganių pasirodymo aikštelėje ten prasidėdavo tyli revoliucija ir niekas jau daugiau nevykdavo lygiai taip pat kaip prieš tai.
Company neturėjo jokios vidinės hierarchijos, nors gal iš šalies ar iš praėjusio laiko perspektyvos gali atrodyti ir kitaip. Joje tiesiog buvo skirtingo charakterio ir temperamento žmonių: mažiau drovūs, energingesni ir turintys įgimtų lyderio bruožų galėjo, žinoma, išsiskirti iš bendros masės ir tai natūralu. Raganiai, nors muzikavimu pelnę šiokį tokį ypatingą autoritetą Company viduje, nevaidino joje jokio svarbesnio vaidmens nei visi kiti.

 

Saulutė buvo studentų kavinė, įrengta viename iš bendrabučių studentų miestelyje, priešais Automatikos fakultetą. Ten Smūtkelių popklubas organizuodavo pirmąsias diskotekas Kaune. Svarbu pabrėžti, kad tai nebuvo tokios diskotekos kaip kiekvienas įsivaizduoja. Tai, greičiausiai, netgi nebuvo diskoteka (nors taip vadinosi), o veikiau įvairaus roko (sunkiojo, artroko, psichodelinio ir pan.) albumų nagrinėjimas ir klausymas. Kiekvienas vakaras turėdavo tam tikrą iš anksto nustatytą temą. Diskotekos vedėjas pasakodavo albumo sukūrimo istoriją, versdavo tekstus, o kai pradėdavo groti muzika, buvo leidžiama šokti. Rasti naftos Druskininkuose būtų lengviau nei gauti bilietuką į diskoteką. Atranka buvo be Compromisų. Tik patikimi ir savi žmonės turėjo realų šansą pakliūti vidun. Kažkiek bilietų Raganiai gaudavo visada ir tai leido atsivesti drauge tam tikrą dalį Company, o antra vertus, Company būdavo tikrai laukiami lankytojai, kadangi jų jau anksčiau truputį aprašyta šokio maniera suteikdavo toms diskotekoms kito, beveik uždrausto pasaulio iliuziją.

Smūtkeliai (1969–1971)

Prisimena Česlovas Paplauskas, klubo Smūtkeliai viceprezidentas („buvau atsakingas už fonogramas, vedžiau diskotekas…“):

„KPI (Kauno politechnikos institutas – M. P.) popklubas Smūtkeliai buvo studentiškas Vakarų muzikos mėgėjų klubas, pradėjęs burtis 1969-ųjų rudenį. Kadangi anuomet popmuzika ir viskas, kas su ja susiję, buvo draudžiama, suvienytos jėgos mums leido ne tik patiems praplėsti savo fonotekas, bet ir progresyviajam Lietuvos TSR jaunimui sudaryti sąlygas šviestis. Klubas Kauno Automatikos-radioelektronikos fakulteto fojė viešindavo top-10 sąrašą (pagal Radio Luxembourg) bei top-20 (pagal New Musical Express), vėliau studentų kavinėje Saulutė pradėjome organizuoti diskotekas. Tiesą sakant, tas žodis buvo visiška naujiena, todėl darėme taip, kaip mokėjome ir kaip įsivaizdavome, jog daryti turime…

Netrukus veikla pritraukė Kauno „hipius“ ir avangardinį jaunimą. Diskotekos Saulutėje buvo nepaprastai populiarios, į jas kartais atvykdavo ir kitų miestų jaunimas. Daug nesiplėsdamas, pasakysiu, kad mūsų veiklą vainikavo popsession (1971-02-21 – šiemet sukako 40 metų!), po kurios saugumo čiuptuvai mus griebė už gerklių. Šis renginys neoficialiai buvo įvardytas TSRS hipių suvažiavimu, nors tai nėra tiesa. Žodžiu, išsidalinome sukauptą fonoteką ir išsiskirstėme. Kadangi anais laikais CK politika neleido studentų klubo uždaryti, tai branduoliui pasišalinus, veiklą toliau tęsė sekėjai. Tiesa, atsiradusi kontrolė nieko ypatingesnio nuveikti jau nebeleido…

Pirmasis klubo prezidentas buvo Eugenijus Maleckas (dabar gyvena Kaune). Klubas turėjo kelis (berods, tris) viceprezidentus, atsakingus už konkrečias veiklos sritis. Paminėčiau šiuos klubo pradininkus-aktyvuolius: Alius Šešelgis, Robertas Martinėnas, Robertas Šerdvytis, Valdas Mizaras, Antanas Stancevičius, Vilius Motiejūnas. Mums išsiskirsčius, atnaujinto klubo prezidentu kažkurį laiką buvo Algis (Algimantas) Piligrimas.

Anuometiniame kultūros žurnale Nemunas drąsuolio žurnalisto Alvydo Dargio straipsnis taip pat buvo gaivaus oro gurkšnis…

Turime išsaugoję nemažai dokumentų, tarp jų ir popsession organizatorių pasiaiškinimus dėl įvykusio renginio. Su nuotraukomis sunkiau – kas anuomet fotografavosi! Tiesa, lygiagrečiai popklubo veiklai, mudu su A. Stancevičiumi suorganizavome roko grupę Nuogi ant slenksčio. Didžioji dalis smūtkeliečių tebegyvena Kaune.“

Deja, proga pasakyti, kad suaugę žmonės neretai sureikšmina savo jaunystės veiklas ir paryškina savuosius „portretus“. Taip yra buvę ir su Smūtkeliais ir su Nuogi ant slenksčio (galvoje turiu Roko Radzevičiaus CD diską Lietuvos roko pionieriai, kur pateikta klaidinga informacija)“.

1970 m. Smūtkeliai Švedijos pavyzdžiu, nugirdę per radiją, pradėjo organizuoti diskotekas ne pagal gyvą muziką, o pagal plokštelių įrašus. Šios diskotekos buvo bene pirmosios Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje. Valdžiai buvo paaiškinta, kad diskoteka – tai diskusijų klubas, tad buvo gautas palaiminimas. Į pirmąjį „diskusijų klubą“ susirinko per 100 žmonių. 1970 m. rudenį KPI Automatikos fakulteto aktų salėje Smūtkeliai surengė dviejų dienų festivalį, kuriame grojo Aitvarai, Dainiai, Gėlės, Gintarėliai, Mes, Raganiai, Saulės Vaikai“.

"Gintarėlių" repertuaras, 1971 metai. Česlovo Paplausko asmeninio archyvo nuotr. 

Mano nuomone, pirmosios Lietuvoje (galbūt ir visoje TSRS) diskotekos buvo klubo Smūtkeliai organizuotos diskotekos studentų kavinėje Saulutė. Taip teigti man leidžia aplinkybė, kad aplamai žodį „diskoteka“ paminėjo mūsų klubo narys, pirmasis klubo Prezidentas Eugenijus Maleckas (1969-aisiais). Eiliniame klubo susirinkime pasakė žurnale MELODIE (čekoslovakų) perskaitęs apie Londone pradėtas organizuoti kažkokias, iki tol negirdėtas diskotekas. Taigi, mūsų diskotekos laike ne kažkiek atsiliko nuo Pasaulinės „naujovės“. Kaip minėjau, mes nežinojome kaip Vakarietiškos diskotekos buvo organizuojamos, todėl darėme improvizuodami. Manėme, jog jei „diskoteka“, tai renginyje turi būti diskutuojama. Todėl visos mūsų diskotekos turėjo dvi dalis: pirmoji – teminė diskusija, o antroji buvo skirta šokiams. Diskotekos dalyviams paruošdavome klausimus iš konkrečios grupės istorijos. T.y., kiekviena diskoteka turėjo temą. Suprantama, pradėjome nuo The Beatles, kuriems paskyrėme dvi diskotekas. Toliau The Rolling Stones, The Doors ir t.t. Tuo metu naujovė buvo ta, jog įrodėme, kad žmonės gali ateiti į vakarus ir šokti ne gyvai muzikai grojant, bet įrašams skambant. Žinoma, visi įrašai būdavo iš originalių LP, kurias kolekcionuodavo tik keli „centrai“. Už įrašus buvau atsakingas aš, o įrašų gavimo technologija buvo tokia: sumoki 5 rublius ir gauni valandai vinilo plokštelę. Lėkdavau namuosna ir skubiai įrašęs į savo ASTRA-4, su plokštele skuosdavau atgal. Taigi, turėdavome visas Vakarų Rock‘ naujienas. „Grojimas“ įrašais, manau yra ir šiuolaikinių diskotekų esminė ypatybė. Kadang mūsų diskotekose buvo grojama mano rankomis pagaminta aparatūrą, pats paruošdavau visus įrašus – bandau save laikyti pirmuoju DJ‘ėjumi. Su ta aparatūra yra buvę ir taip – garsiai grojant, aparatūroje kažkas pliaukšteli su dūmelio kvapu ir… diskoteką tenka užbaigti. Namie pervynioju perdegusį transformatorių ir vėl pirmyn į sekančią diskoteką! Be aparatūros ir be mūsų klubo iniciatyvos, tikrai jokių diskotekų nebūtų buvę. Beje, pirmąją diskoteką apie The Beatles paruošė Antanas Stancevičius (Antanas sudarė tekstus, parinko klausimus). Bilietas į diskoteką, jei neklystu kainuodavo 50 kapeikų, bet jie buvo super-deficitas. Viena bilietą į sekančią diskoteką gaudavo mūsų organizuotų konkursų nugalėtojas, bet publikai tai būdavo tikra vertybė!

Pirmoji diskoteka TSRS, 1971 m. sausio 29 d., Kaunas. Česlovo Paplausko asmeninio archyvo nuotr. 

Įvykus 1971-ųjų Pop-Session, pasiaiškinimus teko rašyti ne vienam organizatoriui. Išskirčiau Aliaus (Algimanto) Šešelgio svarbą minimo renginio organizavime.

Laikas paminėti grupę Raganiai, kurių sudėtyje buvo vieni aktyviausių Kauno hipių. Nenuilstamas Raganių dalyvis Natanas gyvena Izraelyje, bet tebetęsia muzikinę veiklą. Dažnai atvažiuoja į Lietuvą, užlipa į sceną, kažką pagroja. Net šiemetinėje atrankoje į Euroviziją su vienu kūriniu dalyvavo. Raganius taip pat priskirčiau avangardiniam rock’ui…“

Pasak A. Šešelgio, „popklubo įdėja gimė dar 1967 m. rudenį, bet oficialus steigiamasis susirinkimas buvo tik 1969 m. balandžio 25 d. „Smūtkelių“ pavadinimas, galima sakyti, grupinis ir simbolinis. Tai ir tautinis, nelabai sovietų mėgstamas žodis, ir kartu lyg ir pranašiška užuomina, kad už tokią veiklą gausime pylos. Klube daugiausiai buvo KPI studentai. Galima sakyti, kad Smūtkeliai baigė savo nepriklausomą veiklą 1971 m. kovo 9 d., t. y. po to, kai mane mane pašalino iš KPI studentų kultūros klubo pirmininko pareigų.“

Nuogi ant slenksčio (NAS, 1970-1974)

1970 m. KPI studentai ir POP klubo Smūtkeliai dalyviai Antanas Stancevičius ir Česlovas Paplauskas nusprendė suburti ansamblį. Antanas Stancevičius turėjo muzikinį išsilavinimą, todėl ėmėsi meno vadovo pareigų. Česlovas Paplauskas buvo atsakingas už ansamblio aparatūrą. Prie jų prisijugė gitaristas (solinė gitara) ir smuikininkas Mindaugas Pavalkis, vokalistas Paulius Kliukevičius, Otas Kairys – bosininkas.

Grupės pavadinimas buvo „pasiskolintas“ iš humoristo Horacijaus Drapako (tikr. Aleksas Dabulskis, g. 1934).

1971 m. – pirmieji pasirodymai KPI šokiuose. Muzika – progresyvusis rokas, pernelyg intelektualus šokiams, patikęs Kauno hipiams. 1972 m. G.Kuprevičiaus organizuotoje „Muzikinėje savaitėje“ buvo atliktas A.Stancevičiaus stambios formos roko kūrinys, primenantis roko operą, – Antimalda. 1973 m. Gintarinės triūbos festivalyje atlikus šį kūrinį, grupė diskvalifikuota už religinę propagandą.

Su grupe grojęs Aleksandras Jegorovas-Džyza saugumo buvo priverstas iškeliauti į Krasnodarą. Nors atėjo būgnininkas Arvydas Joffė, bosininkas Feliksas Ratomskis iš Dainių, vokalistas Algis Rimaitis, grupei leista groti tik pramoginę muzikę. Grupė iširo.

Pasakoja Inžinierius, kokybiško muzikos atkūrimo sistemų kūrėjas, žurnalo STUDIO tekstų autorius, lietuviškos akustinės sistemos NIDA autorius, forumų „Audioforumas“ ir „Elektronika“ dalyvis Č. Paplauskas: „Plačiau apie NAS „Antimalda“. Kūrinį sukūrė NAS meno vadovas Antanas Stancevičius. Kaip minėjau, mudu su Antanu S. taip pat dalyvavome „Smūtkeliuose“. „Antimalda“ buvo stambesnės apimties kūrinys, kokių anais laikais dar nebuvo. Liaudis vadindavo -„Rock opera“, nors tai nebūtų tiesa. Iš tiesu, kūrinys turėjo kelias temas ir tam tikrą muzikinę plėtotę. Trukmės tiksliai neprisimenu, bet ji buvo gal 20 min. Pradžioje Antanas kūrinį pavadino „Malda“, bet toks pavadinimas aiškiai netiko ideologiniam Tarybinės ideologijos formatui.  Kai į perklausą atvyko Giedrius Kuprevičius, suradome „kompromisą“, pervadindami į „Antimalda“ (mano pasiūlymas). Beje, Giedrius K. pasakė – „aš tokio kūrinio nesukurčiau…“ ir tai glostė mūsų savimeilę. Antimaldą ir kitus kūrinius NAS publikai pristatėme Kauno ansamblių apžiūroje, vykusioje Kauno profsąjungos rūmuose. Ažiotažas buvo didžiulis, rūmų didžioji salė buvo sausakimša. Viena iliustracija – Antanas nubėjo namo persirengti, tai į salę papulti pro duris nebegalėjo – jį žmonės rankomis įkėlė pro pravirą tualeto langą! Žodžiu, peržiūros-konkurso komisija kūrinyje „išgirdo“ žodžius „Dieve, meldžiu…“, pasikartojančius ne viename posme, kūrinį įvertino „antitarybiniu“, o NAS diskvalifikavo… Netrukus po šio incidento, NAS sudėtis pasikeitė, o galiausiai, Antanas pradėjo dirbti su kitu kolektyvu ir kitoje vietoje („Kauno audiniai“). Objektyvia aplinkybe buvo ir tai, jog mes baigėme institutą (KPI), pradėjome kurti šeimas (mano atvejis)… Laikas paminėti, kad NAS grojo vienas žinomiausių Lietuvos „disidentų“ Džyza (Aleksandras Jegorovas – nuostabus žmogus, Rock‘o žinovas. Siela mūsų Džyza buvo hipis ir… puikus Vakrietiško rock‘o improvizuotojas!). Ansamblyje savo muzikinę karjerą pradėjo Arvydas Joffė, pakeitęs iki tol mušamaisiais grojusį Džyzą. Eilučių autorius NAS grojo vargonais. Visi dainuodavome. Kadangi esu labiau inžinieriškos prigimties, mano atsokomybė grupėje buvo aparatūra, kurią visą pasigaminome patys. Anuomet „groti“ būtinai reiškė turėti aparatūrą ir žinoti ką nori publikai pasakyti savąja muzika. Abi dalys buvo būtinos ir neatsiejamos. Tikriausiai sunku dabar įsivaizduoti, bet norėdami groti, turėjome pasigaminti net mikrofoninius stovus – nieko tuomet nebuvo galima nusipirkti! Pasikartosiu – klube „Smūtkeliai“ mudu susipažinome su Antanu S. ir sutarėme įkuriame grupę. Antanas pasikvietė Mindaugą Pavalkį, kartu suradome kitus muzikantus ir taip prasidėjo NAS gyvavimas. Pavadinimą „Nuogi ant slenksčio“ pasiūlė Antanas, o aš sunešiau turėtus muzikavimo įrenginius. Griebiau gaminti gitarinius pedalus, efektų blokus, mikrofonų stovus, projektuoti stiprintuvus ir gaminti kolonėles. Tiesa, instrumentai (vargonai, gitaros ir mušamieji) buvo pramoniniai: dalis atiteko po KPI grupės „Kertukai“ išsisklaidymo, kitus atsinešė muzikantai… Be paminėtų NAS dalyvių reikia išskirti Mindaugą Pavalkį (solinė gitara ir smuikas) – Mindaugas buvo ilgametis dalyvis.

Kaip reiktų vertinti NAS Lietuvos Rock‘o kontekste? Be abejonės buvome kitoniški. Pradžioje klausytojai mumis nusivylė ir šokių vakarui Radioelektronikos/Automatikos fakultete teko groti pustuštėje salėje. Mažai kam tuomet buvo idomu girdėti lietuviškų dainų interpretacijas ir aplamai, lietuvišką dainavimą – daugelis norėjo Vakarietiškų „šlagerių“, kokius atlikdavo „Gintarėliai“, „Gėlės“, „Vaizbūnai“ ar „Dainiai“… Beje, NAS irgi grojo Vakarų kūrinius, bet tai buvo kitokio stiliaus kūriniai: Doors, Black Sabath, Emerson Lake and Palmer, Deep Purple ir pan. Netrukus tai „suveikė“ – atsirinko publika, ištroškusi „gilesnio“ rock‘o ir NAS netrukus buvo įvardijama „avangardinio“ rock‘o puoselėtojais. Sureikšminti savo veiklos nenorėčiau – tai buvo mūsų jaunystės savasties ieškojimai, bet tikrai joks „žygdarbis“…

„Nuotraukų kokybiškų neturėjome, nes fotografija anuomet buvo kitame išsivystymo lygyje. O ir reikšmės tam neteikdavome. Kaip nebūtų gaila, įrašų visai neturime. Tiesa, tą grupių apžiūrą-konkursą filmavo televizija, bet nesu medžiagos matęs. Aplinkybės aiškios – mes balansavome ant ideologinės britvos ašmenų, todėl nebuvome viešinami“.

"Nuogi ant slenksčio". Česlovo Paplausko asmeninio archyvo nuotr.