Krautrokas: įtakingiausias radikalios muzikos stilius per pastaruosius 40 metų

Steven Stapleton. ihrtn.com nuotr.

Pradžioje buvo žodis...

...ir tas žodis buvo Kraut. Vokiečių kalboje jis daugiaprasmis. Tai –­ ir slengas, reiškiantis „fricas“, t. y. vokiečių karys (paniekinamai), ir „rauginti kopūstai“ (trumpinys nuo Sauerkraut), ir „žolė“ (trumpinys nuo Unkraut, „kanapė“).

Nežinau, kas pirmasis pavartojo žodį „krautrokas“ ir kuo čia dėti rauginti kopūstai, bet su kitomis dviem reikšmėmis šis muzikos (ir gyvenimo) stilius susijęs: „Melody Maker“ žurnalistas Simonas Reynoldas sako, kad „krautrokas nebuvo judėjimas, jis buvo akimirka, galutinė riba, kurią priėjo psichodelinė muzika, kad apimtų viską, kas buvo muzika ir ne muzika, o apėmęs tai, krautrokas sukūrė kosmiškiausią iki tol girdėtą skambesį“.

Lemtingieji 1968-ieji

Paprasčiau kalbant, 1968 m. britų muzikinėje spaudoje pasirodęs terminas „krautrokas“ apibrėžė iki tol negirdėtą stilių, gimusį Vokietijoje, kuris apėmė amerikiečių ir britų psichodelinę muziką nuo noise eksperimentų iki elektroninės muzikos. Populiarumo viršūnę krautrokas pasiekė apie 1975 m., vėliau jį išstūmė (tačiau tik perkeltine prasme – krautroko gerbėjų iki šiol yra begalės) pankrokas, new wave ir industrial stiliai. Vokiečių techno muzikos pionieriai „Kraftwerk“ dažnai vadinami paskutiniąja ir žymiausiąja krautroko grupe.

Pirmojo "Kraftwerk" albumo "Kraftwerk", kuris sugrotas krautroko stiliumi, (1970) viršelis. thecentralshaft.blogspot.com nuotr.

Krautroko įtaka šiuolaikinei muzikai didžiulė. Krautroko grupės pradėjo daug stilių: elektroroką, artroką, post punk, šiuolaikinę (po Johno Cage’o) eksperimentinę muziką, ambientą, postroką ir kitus.

Krautrokas atsirado pokario Vokietijoje. Iš pradžių vokiečių psichodelinės muzikos kūrėjai bandė mėgdžioti amerikiečių „išradimo“ – hipių –­ mantras. Tačiau netrukus liovėsi. Krautrokas visuomenės viziją matė kitaip nei hipiai – ji labiau anarchistinė. Ne paslaptis, kad daugelis amerikiečių ir britų psichodelinio roko ir folko grupių vėliau tapo standartinio popso arba roko grupėmis (žinoma, jų lyderiai – „The Beatles“). Vokiečių tai netenkino. Nors krautrokeriai išlaikė standartinę roko muzikos kūrimo struktūrą: „gitara –­ bosinė gitara –­­ vokalas – būgnai“, jų estetika buvo kitokia. Krautrokas priėmė psichodelikos apologetų dogmas: „išplėskite savo protą“, „išsiveržkite“, „perženkite sąmonės ribas“ ir panašiai.

1968 m. buvo svarbūs krautrokui dėl kelių priežasčių. 1968 m. rugsėjo 25–29 d. Eseno mieste Vokietijoje vyko tuo metu bene didžiausias festivalis „Internationalen Essener Songtage“ (IEST) Europoje (sutraukęs daugiau kaip 40 000 žmonių), kuriame grojo ir pirmosios krautroko grupės. Renginyje vietos atsirado ir šansonui, folkui, kabaretui, poezijai bei F. Zappai. Tai buvo tartum Vudstoko (jis vyko 1969 m. rugpjūčio 15–18 d. JAV) pirmtakas.

1968 m. buvo ir „Prahos pavasaris“, studentų protesto bangos nusirito per Italiją, Prancūziją ir Vokietiją. Jose dalyvavę jauni vokiečių hipiai sukūrė politinį judėjimą „Amon Düül“, tapusį dviem muzikinėmis grupėmis („Amon Düül I“ ir „Amon Düül II“). Tai buvo menininkų komuna, rengusi ilgus improvizacinius koncertus už dyką. Beje, savo muziką „amonai“ vadino „kosmine“ („Kosmische Musik“). Vėliau iš šio termino kilo tokie stilių pavadinimai kaip „space rock“, „space music“ (prisiminkime kad ir garsųjį prancūzą Didier Marouani ir jo 1987-ųjų albumą „Space Opera“).

1968 m. vokiečių menininkai susižavėjo Yoko Ono įtaka Johno Lennono kūrybai. Nors daugelis bitlų gerbėjų JAV ir Anglijoje keikė „tą japonę“, vokiečiams atrodė priešingai: jų manymu, Yoko Ono padėjo roko muzikai (taip pat ir „The Beatles“) žengti didelį žingsnį į priekį.

Mokėsi pas K. Stockhauseną

Labai svarbu krautrokui – roko muzikos ir instrumentų, kuriais ji iki tol buvo atliekama, derinimas su klasikine muzika, džiazu ir elektronine muzika. Tai krautrokeriams suteikė galimybių kurti visiškai kitokią muziką. Pagrindiniai krautroko kūrėjai ne tik gerai išmanė džiazą, klasiką bei elektroniką – kai kurie, pavyzdžiui, grupės „Can“ lyderis Holgeris Czukay’us (tikr. Holgeris Schüringas, g. 1938 m. Danzige, dab. Gdanskas, Lenkija), avangardinės muzikos pagrindų sėmėsi tiesiai iš didžiųjų mokytojų. H. Czukay’us 1963–1966 m. buvo Karlheinzo Stockhauseno mokinys. Kitas „Can“ narys, Irminas Schmidtas (g. 1937), irgi mokėsi pas jį.

S. Stapletonas prisimena, jog būtent dėl krautroko iš Didžiosios Britanijos išvažiavo pagyventi į Vokietiją, kuri tapo tarsi novatoriškumo ieškančiųjų meka. Jis sako: „Krautrokas kilo iš klasikinio avangardo ir free džiazo, o ne iš popmuzikos. Jis buvo savarankiškas, uždaras, brutalus, kietas ir šaltas. Ypač sužavėjo šaltas muzikos negailestingumas, kurį išgirdau pirmuosiuose dviejuose „Kraftwerk“ albumuose, taip pat tokių grupių kaip „Kluster“ (vėliau – „Cluster“), „Amon Düül“, „Guru Guru“, „Neu!“, „Faust“ kūryboje.“

Beje, 1974 m. grupė „Faust“ savo ketvirtajame albume „Faust IV“ klausytojų teismui pateikia beveik 12 minučių instrumentinę kompoziciją „Krautrock“, kuri yra tarsi savotiškas manifestas. Ši kompozicija puikiai parodo, kad rokas gali persikūnyti į džiazą, elektroninę muziką, net klasiką. Maždaug tai ir sudaro krautroko branduolį.

Vienos žymiausių krautroko grupių "Neu!" trečiojo albumo "Neu'75" viršelis. progarchives.com nuotr.

Apie krautroko maniakus

„Daugelis dabar klauso „Stereolab“. Nereikia! Paklausykite „Neu!“ 1972–1975 m. albumų, iš kurių „Stereolab“ nušvilpė visas idėjas. O tos techno muzikos grupės? Tai – juk „Kraftwerk“! O „Cluster“? Juk žmonės nė nežino, kad jie pradėjo šiuolaikinės šokių muzikos acid judėjimą. Tai – revoliucija, kurios dar niekas šiandien neperspjovė“, – įsitikinęs S. Stapletonas.

Nors krautrokeriais vadinamos tokios 1968–1972 m. suklestėjusios grupės kaip „Can“, „Guru Guru“, „Tangerine Dream“, „Faust“, „Ash Ra Tempel“, „Neu!“ ir kitos, iš tiesų jos visos skamba savitai. Kiekviena psichodelinį roką nukreipė skirtinga kryptimi: „Can“ suteikė free džiazo prieskonį, „Guru Guru“ grojo kosminį bliuzą, „Tangerine Dream“ naudojo elektroninius sintezatorius, „Neu!“ kūrė ritmišką minimalistinę muziką.

1974 m. revoliucija tartum baigėsi: „Tangerine Dream“ albume „Phaedra“ atsiskyrė nuo krautroko į labiau elektroninę muziką, kuriamą naudojant sekvencijas (vėliau šis albumas pavadintas pirmuoju „Berlyno mokyklos“ kūriniu), o „Kraftwerk“ išleido pirmąjį vokiškojo techno albumą „Autobahn“.

Tačiau tikrieji krautrokeriai iki šiol gyvi ir sveiki. Padedant tokiems „krautroko maniakams“ kaip S. Stapletonas (jis savo įrašų firmoje „United Diaries“ perleidžia senus krautroko albumus, kartu su legendinių grupių nariais įrašinėja naujus), stilius ne tik nemirė, bet ir įgavo naują pagreitį.

Muzikos kritikai juokauja, kaip turėtų atrodyti tikras „krautroko maniakas“: būti vienas iš „Žiedų valdovo“ herojų, pasiversti robotu, kovoti su ateiviais iš Marso, šaudyti iš ginklų pienėmis, nepamiršti „rūgšties“ ir įsivaizduoti, kad užaugo Štutgarte.

Rimčiau kalbant, nors krautrokas dažniausiai yra instrumentinė muzika, bet pasakyti jis turi ne mažiau nei daugiakalbis hiphopas. Krautroko filosofija sudaryta iš radikalios politikos, XX a. vidurio futurizmo, ezoterikos, šiuolaikinės minimalistinės estetikos, siurrealizmo. Išklausius kai kuriuos apie 1970 m. sukurtus krautroko muzikos albumus, „psichodeliškasis“ F. Zappa atrodo paprastas ir švelnus kaip Philas Collinsas...

Grupės Amon Düül II debiutinio albumo "Phallus Dei" (1969) viršelis. http://www.discogs.com/viewimages?release=1622984 nuotr.

Krautroko iš tiesų... nėra!

Lietuvoje kol kas nėra krautroko mėgėjų klubo ir net tinklalapio, tačiau juo žavisi nemažai su eksperimentine muzika susijusių žmonių.

Krautrokas keičiasi, nes keičiasi pasaulis. Kaip teigia grupės „Kraftwerk“ lyderis Ralfas Hütteris (g. 1946), „Wir spielen die Maschinen, die Maschinen spielen uns“. Vertimas dviprasmis: „Mes grojame (žaidžiame) mašinomis, mašinos groja (žaidžia) mumis.“

Tai – lyg perspėjimas, pranašystė, vizija. Suprantame, kad pasaulis tampa vis labiau technokratiškas. Tačiau revoliucingasis krautrokas tarsi įspėja, jog neatsigręžę į tradiciją (kad ir kas tai būtų – džiazas, klasika, folkas ir t. t.), neisime į priekį.

Krautrokeriai nenusisuko nuo Arnoldo Schönbergo, K. Stockhauseno, Johno Cage’o, Steve’o Reicho, Philipo Glasso ir kitų kūrėjų. Taip jie įrodė, kad rokas ir šiuolaikinė muzika visų pirma yra Garsas, turintis prasmę. Todėl skirstymas į stilius, bandymas įrodinėti, jog „metalas – jėga“, „popsas – šūdas“ tėra vaikų žaidimai. Nėra prastų stilių, yra tik prasti muzikantai.

Ironiška, kad patys krautroko kūrėjai niekada savęs taip nevadino, todėl, pasak muzikologo ir muzikanto Juliano Cope’o, „krautrokas yra subjektyvus britiškas fenomenas“, parodantis, kaip vokišką muziką (dažnai pašiepiamai) vertina britai. Kūrinio „Krautrock“ kūrėjai „Faust“ yra sakę: „Kai anglai pradėjo kalbėti apie krautroką, pamanėme, kad jie pučia į akis miglas. O kai išgirdome apie „krautroko renesansą“, pamanėme, kad viską kūrėme veltui.“

Jeanas Hervé Peronas iš „Faust“ priduria: „Mes tiesiog bandėme nenaudoti to, kas buvo rokenrolo pagrindas, – trijų akordų struktūros ir dainų tekstų. Norėjome kalbėti visiškai kita muzikine kalba.“ Krautrokeriai sukūrė 4/4 ritmą, kurį britų muzikinė spauda dažnai vadina terminu „motorik“.

Taigi nepaprastai paslaptingas ir įtakingas krautrokas iš tiesų tartum ir neegzistuoja. Jis pasiklydęs tarp kosmoso ir mūsų svajonių, plūduriuoja nei erdvėje, nei laike, gaudo, kas nepagaunama, paverčia tai Garsu...