40 legendinio Giedriaus Kuprevičiaus kūrybos metų

Įdomus ir Maestro tinklalapis (www.giedriuskuprevicius.lt) „Muzikos namai“, kuriame rasime įdomias naujienas apie kultūrą.

Kūrybinio 40-mečio proga G. Kuprevičius sutiko atsakyti į klausimus.

Gerbiamas Maestro, per 40 metų kūrybinio gyvybingumo, kuris sukanka šiemet, akivaizdu, kad esate unikalus kompozitorius ir muzikantas: Jus gerbia ir myli įvairiausių muzikinių stilių klausytojai: klasikos, kariljono muzikos, roko, elektroninės muzikos bei disko, eksperimentikos... Sunku ir suskaičiuoti, kiek daug visko esate sukūręs ir prie ko prisilietęs kaip kūrėjas. Ar galėtume pradėti pokalbį nuo pradžių – kaip Jūs pirmąsyk susidūrėte su muzika?

Tai įvyko neatmenamai seniai, tikriausiai dar nebuvau gimęs, nes namuose visą laiką kas nors muzikuodavo. Vėliau, nuo mažų dienų mačiau ir girdėjau komponuojant Tėvą, dar su vežimėliu tėvai veždavo mane į teatrą, nes Motina dirbo dailininke, o Tėvas muzikos dalies vedėju Jaunojo žiūrovo teatre Kaune. Tad muzika lydėjo mane visą gyvenimą.

Gal pamenate, koks buvo pirmasis Jūsų sukurtas muzikinis kūrinys? Ar paraleliai neišbandėte poezijos, prozos, dailės ir kitų menų?

Taip. Pirmasis mažutis muzikinis kūrinėlis buvo „Liepa“ fortepijonui, tuo metu turėjau gal kokius 4 metus. Tai buvo panaši į gamą melodija aukštyn ir žemyn. Vėliau buvo dar keletas vaikiškų kūrinėlių. Juos užrašė Tėvas ir kažkur namų archyve juos dar galima surasti...

Kariljonu grojate dar nuo 1957 metų su Jūsų šviesaus atminimo Tėvu Viktoru Kuprevičiumi (1901-1992). Ką Jums davė Tėvo pamokos? Kuo patraukė kariljonas?

Tėvas pakvietė mane prisijungti prie jo 1956 metų vasarą, tuomet kariljonas buvo lyg iš naujo atrastas, patvarkyta jo mechanika ir prasidėjo daugmaž reguliarūs koncertai. Man tuomet buvo 12-13 metų ir tai buvo tikrai įdomus užsiėmimas. Skambinome keturiomis rankomis ir atskirai. Tuo metu jokių kontaktų su kariljonininkais užsienyje nebuvo, pirmą kartą išvykome į Magdeburgą (Rytų  Vokietija) tik 1975 metais, jei neklystu. Matėm nuotraukas, kaip laiko rankas, groja kumščiais. Mums pasirodė, kad toks grojimas lengvesne klaviatūra gana grubus.

1968 m. baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kompozicijos klasę pas prof. Eduardą Balsį (1919-1984), pasinėrėte į įvairią muzikinę veiklą. Kokiuose, kaip dabar mėgstama sakyti, „projektuose“, ansambliuose, grupėse Jums teko groti, kam kūrėte muziką?

Ryškiausias mano gyvenime nuotykis su ansambliniu muzikavimu buvo elektroninės muzikos grupės „Argo“ įsteigimas ir labai aktyvi veikla su ja Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų sąjungoje. Vėliau dalyvavau grupės „Žaliakalnio vilkai“ steigime ir veikloje. Tačiau dažniausiai koncertuodavau vienas arba su kamerinės muzikos atlikėjais. Labai mėgstu viešai improvizuoti. Tokius koncertus pagal klausytojų pateiktas temas vykdau iki šiol.

Papasakokite plačiau apie grupę „Žaliakalnio vilkai“. Kada ji veikė, kas buvo jos nariai, kas sukurta, įrašyta, kur koncertuota?

Įsikūrė ji per Amerikos lietuvio Vyto Sakalo kūrybos parodos atidarymą Kaune 1993 vasaros pradžioje. Nariai - Algirdas Klova, iš New York į Lietuvą atvykęs lenkas Mieczysław Litwiński ir aš. Instrumentai – smuikas, visokiausios dūdelės, galybė mušamųjų, lūpinė armonika, kanklės, egzotiški instrumentai. Aš grojau sintezatoriais ir pianinu. Koncertai visuomet sulaukdavo labai šiltų reakcijų. Retsykiais grodavome su įvairiais Lietuvos džiazo muzikantais. 1996 metais firma BONIFA išleido „Žaliakalnio vilkų“ CD.

Kauno valstybinio muzikinio teatro elektroninės muzikos grupė „Argo“ (1979-1987), kuriai vadovavote ir kūrėte muziką, - bene pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir TSRS elektroninės muzikos grupė. Kaip gimė „Argo“, kaip sumanėte įkurti „Argonautus“ (turbūt tai turėjote galvoje, rinkdamas pavadinimą)?

„Argo“ atsirado ne tuščioje vietoje – dar studijuodamas konservatorijoje labai domėjausi naujomis išraiškos priemonėmis, net buvau nuvykęs į Kazanės aviacijos institutą, kuriame dirbo garsi šviesų muzikos grupė, kuriai vadovavo dabar jau profesorius Bulatas Galejevas. Maskvoje susipažinau su vėliau uždrausta kinetinio meno grupe, pats kūriau muziką su A.Skriabino muziejuje stovėjusiu anglišku sintezatoriumi „Synthy 100“. O kai susipažinau su inžinieriumi Arūnu Urbonu, savo namų dirbtuvėlėje Kaune  montavusiu pirmąjį originalų lietuvišką sintezatorių (pagal MOOG idėją), tuomet ir kilo mintis suburti muzikantus, grojančius moderniais ir Lietuvoje dar nežinomais elektriniais ir elektroniniais muzikos instrumentais. Grupės pavadinimas tikrai kildinamas iš mito apie argonautus – mums rūpėjo ir kelionės tikslas, ir pati kelionė, kuri verta vien jau dėl jos metu patirtų nuotykių...

Be „Argo“ apie 1980-uosius elektroninę muziką TSRS pradėjo groti dar dvi grupės – lietuvių „Solaris“ („Vizija“) ir latvių „Zodiaks“. Ar bendravote tarpusavyje? Kaip vertinote tokį staigų, beveik sinchronišką elektroninės muzikos poreikį? Eduardas Artemjevas pirmąją elektroninės muzikos plokštelę išleido, berods, dar 1965-aisiais, vėliau kūrė A.Tarkovskiui, tačiau tikrasis proveržis, su kuriuo Jus sveikino kritikai, buvo būtent „Argo“. Išduokite sėkmės paslaptį.

Mes tikrai nebuvo kažkokie atradėjai – Vakaruose tuo metu jau buvo labai rimtų įvykių šios muzikos erdvėse – „Emerson, Lake and Palmer“, Rick Wakeman ir kiti sėkmingai laužė pirmus ledus elektroninės muzikos srityje. Mūsų sėkmę lėmė kiek kitoks skambėjimas, pabrėžtinas tembrų spektras ir įsimintinas melodizmas. Daug ieškojome ir formos srityje, nes tai man nebuvo sudėtinga daryti. Tiesa, ne visi grupės muzikantai buvo lygiaverčiai pagal muzikinius sugebėjimus, tačiau jie greitai augo, tobulėjo, du iš jų  - Linas Pečiūra ir Julius Vilnonis - vėliau tapo profesionaliais muzikantais. Mes bendradarbiavome su žymiais to meto kompozitoriais – Antanu Rekašiumi, Eduardu Artemjevu, muzikologu Artiomu Troickiu, kuris visą laiką mus labai propagavo. „Argo“ plokštelės buvo leidžiamos visuose Sovietų sąjungos fabrikuose ir platinamos užsienyje. Prieš keletą metų rusų firma „Melodya“ pakartojo „Argo“ vinilą „Discophonia“. Kol kas Lietuvoje niekas „Argo“ grupės archyvu nesusidomėjo...Nuostabu ir neįtikėtina, kad instrumentinės muzikos plokštelės būtų turėjusios tokį pasisekimą. Paskutinis grupės „Argo“ darbas – miuziklas „Aš tau siunčiu labų dienų“ pastatytas Kauno muzikiniame teatre 1986 metais. Pasibaigus spektaklio eksploatacijai grupė iširo. Viskam ateina laikas...

Ne ką mažiau žinoma ir Jūsų roko opera „Ugnies medžioklė su varovais“. Ką manote apie roko operas Lietuvoje? Ar Jus įkvėpė „Jesus Christ Superstar“ bei „Velnio nuotakos“ sėkmė? Kaip gimė ši roko opera?

„Velnio nuotaka“ ir „Ugnies medžioklė“ atsirado beveik vienu metu ir vienas kitam įtakos neturėjo. Buvo tiesiog toks laikas, kuomet roko operų mada pasiekė ir  Lietuvą, kurioje buvo kur kas didesnis liberalizmas menams nei kitose SSSR respublikose. Mes nesukūrėme roko operų, o tik miuziklus su roko muzikos (tiksliau – bigbito arba simfoninio roko) elementais. Pirmasis miuziklas kine – „Velnio nuotaka“, pirmasis miuziklas teatre – „Ugnies medžioklė su varovais“. Malonu būti tarp pirmųjų Lietuvoje...

Sukūrėte apie 300 muzikos kūrinių. Ką labiausiai vertinate iš savo kūrybos? Ką kuriate dabar?

Kai tau 67 metai, gali būti, kad svarbiausi kūriniai jau praeityje, nors visada galvoji, kad dar ateityje. Šito jausmo genamas ir darbuojuosi – iš vienos pusės vis sugrįždamas į senesnių partitūrų redagavimą (dažniausiai tų, kurias pakelia gyvenimui mano kūrinių atlikėjai) ir į priekį, kuomet naujos idėjos gena link naujų kūrinių. Šitai tęsiasi jau nuo praeito šimtmečio šeštojo dešimtmečio... Verta vien todėl, kad tai kelias į abi puses.

Esate ir rašytojas, TV, radijo laidų vedėjas, dėstytojas, muzikos filosofas.  Daug gero padarėte Atgimimo metais rašydamas apie roko grupes. Įžymi Jūsų TV laida „Kontrapunktas“, 200 paskaitų ciklas „Muzikiniai trečiadieniai“. Ką manote apie Lietuvos roką, jo ištakas (beje, ar neteko groti kokioje nors bigbito grupėje?), vėlesnį – Atgimimo laikų – roką bei dabartinį, (post)modernųjį. Kaip vertinate juos visus kaip muzikantas, kompozitorius ir kaip muzikos filosofas? Ar Lietuvos roko kokybė per penkis dešimtmečius nukrito, ar pakilo? Ką labiausiai vertinate iš lietuviškų grupių, muzikantų? Esate laikomas vienas pagrindinių jaunimo muzikinės veiklos rėmėjų.

Lietuvoje niekada nebuvo roko muzikos klasikine ar rimtąja to termino prasme. Mes turėjome tik to žanro užuominas, stilizacijas. Iki šiol vyrauja taip vadinama estradinė muzika, lyrinės dainos žanras, „bumčikas“ ir klubinė muzika. Visi šie dalykai su roko muzika neturi nieko bendra. Jei ir bandydavo jauni muzikantai groti roko stiliuje, dažniausiai tai buvo tik vakarietiškos muzikos atkartojimai, atspindžiai. Lietuvio charakteriui rokas nėra artimas, tuo labiau roko muzikai būdingas tekstų aštrumas, muzikos energija ir drąsa. Oficialiame eteryje roko muzika iš viso nepatenka. Kelios man žinomos tautinio roko grupelės taip ir liko pogrindyje. Tačiau gali būti, kad esu nepakankamai informuotas, nors ir tasai faktas bylotų apie roko muzikos retumą Lietuvoje. Daug malonios muzikos vadinama roku, nors taip iš tikrųjų nėra. Nustebsite – ryškiausia šiuolaikinio roko grupe pavadinčiau „Betoninius triušius“, kurie pagal dvasią ir socialinį aktualumą yra labai arti roko muzikos filosofijos. („Betoniniai triušiai“ – dr. Tomo „Slombo“ Butkaus suburta audiopoetinio spengsmo grupė, plačiau - http://triusiai.varioburnos.com, - M. P.)

Taip pat norėčiau sužinoti Jūsų nuomonę apie Lietuvos muzikantus eksperimentininkus, tokius kaip Ramūnas Jaras, Darius Čiuta ir daugelis kitų.

Šiuos ir kitus panašia linkme dirbančius muzikantus gerai pažįstu nuo jų veiklos starto ir stebiuosi, kad iki šiol prodiuseriai jų neišnaudoja. Visoje Europoje tokia muzika itin vertinama ir užima neblogą vietą tarp komerciškai „apsimokančių“ grupių ar reiškinių. Lietuvoje visas madas diktuoja komercinės radijo stotys ir TV kanalai. Apie juos kalbėti sunku, nes ten dirbantys žmonės mūsų negirdi jau 10 metų.

Vienas iš Jūsų skaitomų kursų – Mistika muzikoje. Sakykite, Maestro, ar muzika savaime yra mistiška, ar turime rasti kažkokį raktą, takelį, kurie padėtų tą mistiką mums atverti? Kaip reikia klausytis muzikos, kad ji nebūtų tik profaniškas fonas?

Muzikos paaiškinti negalima, tuo labiau geros muzikos. Muzikos suvokimas priklauso nuo bendro kultūrinio lygmens vienoje ar kitoje vietovėje, nuo muzikinio auklėjimo kokybės, požiūrio į žanrų ir stilių įvairovę. Pas mus dabar vyrauja labai neįdomios ir konservatyvios  muzikinės mados, kuriomis norima patenkinti itin neišprususios publikos poreikius. Jei taip bus ir toliau, pranašauju daugelio komercinių muzikinių projektų ir kanalų bankrotą. To labai laukiu ir tikiuosi – sulauksiu.

Turite išsamų tinklalapį. Ar šiuolaikinis muzikantas, kompozitorius ir internetas – neatsiejamos sąvokos?

Esu nustebęs, kad beveik 100 žmonių kasdien aplanko mano svetainę. Tai labai didelis skaičius nekomercinės muzikos autoriui. Svetainės dėka turiu labai įdomius kontaktus su  besidominčiais mano muzika visame pasaulyje. Neseniai į jų gretas įsijungė ir urugvajietis, susidomėjęs mano operine kūryba. Dabar verčiu kai kurių operų turinius į anglų kalbą...

Pats kvailiausias pasaulyje klausimas, tačiau rūpimas – kokie Jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Nėra jokių paslapčių – artimiausia premjera – koncertas smuikui ir orkestrui „Uno solo e tutti“, kurį parašiau Vilhelmo Čepinskio prašymu. Jau aišku, kad 2013 metų pradžioje Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks baleto „Čiurlionis“ premjera (realizuoja lenkų choreografas Robertas Bondara). Turiu keletą rimtų sumanymų Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėms. Norėčiau sukurti ką nors netikėto Kauno styginių kvartetui. Reikės sugrįžti prie kažkada pradėtos operos partitūros... Dabar, žinoma, svarbiausias rūpestis – kartu su baletmeisteriu užbaigti baleto partitūrą ir išdiskutuoti pastatymo detales. Norėčiau nuo vasaros sutelkti dėmesį kūrybiniam darbui ir universitete, kuriame šiuo metu dekanauju, apsiriboti keliomis paskaitomis per savaitę muzikos technologijų studentams...

Ačiū už pokalbį!