Ginc / Naujo DDJ (2022, Rimti veidai). Bandymas rašyti recenziją tam, ko nėra

Apie DDJ prirašyta tiek daug, kad nė nežinome, kiek. Priartėjant prie šios dienos mūsų herojų – vienų žymiausių perkusinės minties meistrų Ginc ir Naujo – būtų keista, jei ir jiems ši įstabi knyga (daugiau nei knyga iš tiesų) padarė didelę įtaką. Kadangi, kaip minėta, DDJ – ir ritmo pasaulis, bendrame Ginc ir Naujo albume girdime jų interpretaciją, kas galėtų būti Dao. 

Albume – dvi kompozicijos, daoistiškai kukliai pavadintos „Pirmas“ ir „Antras“. Atitinkamai – 51 ir 3 minutės. 

Ką mes ten girdime? Tylą, triukšmą, atvertis, naujus pasaulius? Taip, viską kartu, ir dar daugiau (kiekvieno ausys išgirs savaip). 

„Įsigilinus į Dao, diena dienon aistros traukiasi. Jos traukiasi ir traukiasi, kol susitraukdamos neveikime pranyksta. Neveik ir neturėsi darbo, kurį būtum palikęs nenuveiktą.“ (48 skyrius; vertė prof. Dalia Švambarytė; 1997 m. leidimo knyga)

Albumo autoriai antrina: „Muzika be muzikantų. Šokis, kurį visi šoka, nors niekad nebandė šokti. Prisiminimai apie tai, ko nebuvo, bet visi tai atsimena.“

Vienas giliausių, įdomiausių ir paslaptingiausių muzikos albumų, kokius man yra tekę girdėti per daugiau nei 33 melomano stažo metus. Ir tai jau nėra tiesiog „dar vienas lietuviškas albumas“, tai – jau pasaulinis lygis, muzikos ir filosofijos dermė, kalbanti universalia rimo bei ritmo kalba. 

Viliuosi, kad Ginc / Naujo kūrinys DDJ pasieks kuo daugiau tų, kuriems to reikia. Ši muzika gydo. Nuo bukos, trivialios kasdienybės, konsumerizmo, „džingl belz“ „kultūros“ ir kitų nesąmonių. Grynas, nesumeluotas garsas. 

Įdomus faktas: albumas įrašytas studijoje gyvo koncerto metu, taigi yra gyvas visomis to žodžio prasmėmis. Ne akademinis, ne ezoterinis, bet anapusinis ir (ne)veikiantis savo veikimu.