Arvydo Ambraso trumpas ir aistros menui pilnas gyvenimas per LRT „Daiktų istorijas“

Iš tiesų, mano paties, Raganių ir visų kitų pakviestų muzikantų bei dainininkų dalyvavimą Arvydo Ambraso įamžinime nulėmė grynas atsitiktinumas, netgi šiek tiek juokingas. 2012 metų birželio mėn. gaunu pakvietimą iš Lietuvos ambasados Izraelyje atvykti į poezijos vakarą skirtą Arvydo Ambraso antologijos knygai ir jog skaitovė bus knygos sudarytoja Rita Juodelienė. Čia iškart prisiminiau, kad begrodami Pasvalio kultūros centro reprezentacinėje grupėje „Pėsčias paukštis“ skersai ir išilgai išmaišėme didesnę dalį šiaurinės Lietuvos grodami įvairias koncertines programas tame tarpe ir 3 dainas, kurias mūsų klavišininkas Jaša Jurborskis parašė Ambraso tekstais. Prisiminiau ir tą nedidelę 1974 metais „Vagos“ išleistą Arvydo Ambraso poezijos knygelę, kurios aš pats neturėjau nes ji buvo pernelyg didelis deficitas boheminio jaunimo tarpe tais laikais. Taigi, nuvykstame į tą poezijos vakarą visu lietuviškai kalbančiu šeimos sąstatu: aš, brolis, sesuo ir mama.

Rita pasakoja apie Arvydą Ambrasą, jo šeimą, tragišką meilę,  skaito eiles... viskas nuostabu. Į pabaigą klausia ar kas norėtų ko nors paklausti ar pasisakyti. Visi tyli... Galvoju, nelabai smagi situacija gaunasi, bet kalbėti ir aš kažkaip nenusiteikęs tai nieko geresnio nesugalvojęs pasakiau Ritai, jog jei paskaitytų eilėraštuką „Mudu du“ tai jis labai pakeltų nuotaiką susirinkusiai publikai. Ritai tai buvo nereali staigmena, sako: jūs pažįstate Ambraso poeziją? Sakau, šiek tiek, bet gal geriau padeklamuokite. Padeklamavo, žmonės ploja. Viskas super. Atsistoja vienas pagyvenęs ponas ir sako nepastebėjęs ryškių disidentinių minčių Ambraso poezijoje. Tai ir sakau Ritai: padeklamuokite ponui Gyliui (tokia buvo to pono pavardė) eilėraštį Praverk duris, ir tai atitiks jo prašymą. Rita apstulbusi padeklamavo ir atsisveikinusi su publika prieina prie manęs, paima už rankovės ir geležiniu balsu sako: Mes turime pasikalbėti. Sakau Ritai, jei turime pasikalbėti, tai pasikalbėsime. Kompanija nusprendė atsigaivinti aludėje, ten ir kalbėjomės... Papasakojau apie mūsų Pasvalio periodo koncertus, apie pasvaliečius grupėje Pėsčias paukštis Rimantą Tamošiūną ir Henriką Balčiūną, apie Raganius ir visokius kitokius dalykus. Netgi pasakiau, kad neskaitant tų 3 dainų, kurias grojome nelabai šiuo metu atsimenu kitas Arvydo eiles. Kitą dieną pas mane virtuvėje Rita klausia ar galima būtų parašyti Ambraso dar dainų. Sakau, kad kiek atsimenu iš tos mažos knygelės tai tos trys gal vienintelės buvo tinkamos, Rita palieka man antologiją ir sako ieškok, gal rasi. Pritaikyti modernesnę poeziją muzikiniam atlikimui (pagal mano standartus) yra labai sudėtingas dalykas, kadangi tekstai dainoms turi būti simetriški, jau nekalbant apie visokius fonetinius niuansus, kurie gali tiesiog nugalabyti bet kokią melodiją. Bardai moka dainuoti gryną poeziją, ir tai ne bet kokią ir tame dainavime muzikai paliktas tik šalutinis vaidmuo, bet taip aš nemoku ir nenoriu taip rašyti dainų. Knygą perskaičiau kelis kartus ir jau grafiškai mačiau, kas gali tikti, o kas niekaip. Patikrinau gal kas Lietuvoje yra jau įrašęs dainų Arvydo tekstais, radau kelias įrašytas Hiperbolės, bet Hiperbolė leido sau daug kūrybinės laisvės pritaikydami tekstus melodijai ir ten kur tekstas netilpo į natas jie tiesiog keitė tekstą. Aš pagalvojau, kad galima nepapildant teksto savomis mintimis išsiversti tik originaliu eilėraščiu, todėl gali būti, kad porą dainų anksčiau buvo įrašytos ir Hiperbolės... Atrinkau gal 12 ar 13 eilėraščių (tris iš kurių parašytas mūsų klavišininko Jašos Jurborskio jau esame groję koncertuose tolimais 1976) visai nesigilindamas į tekstą ar mintį, o tik į muzikinį potencialą. Parašiau leidimo pas Arvydo Ambraso šeimą simetrijos ir melodikos dėlei kartoti kai kuriuos žodžius ir netgi eilutes. Visus susimetrintus tekstus atidaviau broliui Jakobui ir jis pradėjo kurti dainoms muziką. Nusprendėme atstumti į šalį savo nuosavą Raganių antologijos diską ir čiupti Ritos projektą už ragų. Mano brolis pradėjo po truputi daryti savo sukurtų dainų demo įrašus ir čia mes pradėjome dažnai peštis dėl kiekvienos natos ar takto, nes mano brolis labai užsispyręs kompozitorius. Bet peštynėse gimsta tiesa, ane? Prie darbo prijungėme ir klavišininką virtuozą puikų draugą a.a. Kęstutį Lušą būti muzikiniu projekto prodiuseriu. Ir tam, kad suteikti projektui didesnės reikšmės be Raganių dar pasikvietėme muzikantus tokius kaip seną draugą saksofonininką Borisą Gammerį kilusį iš Rygos, Raganių solistą Dave Lee Svidgal kilusį iš Talino, bosistą - kontrobosistą Eduardą Rozanovą kilusį iš St. Peterburgo. Dainininkus Farą Ivanauską, Tamarą iš Sidnėjaus, Henriką Balčiūną iš Pasvalio ir buvusią radiofono laidų vedėją Heleną Strazdauskaitę... Pirmas keletą dainų suspėjome netgi per Ritą Juodelienę parodyti a.a. Undinei Nasvytytei... ir sprendžiant iš Ritos Juodelienės pasakojimų Undinė labai susijaudino išgirdusi Žiemos sapną, Iliuziją ir Išpūski vėjau baltą burę. Įpusėjus įrašams Kęstutis Lušas pralaimėjo savo beviltišką dvikovą su užpuolusia jį neganda... po laidotuvių paprašiau kito seno draugo Giedriaus Misiūno užimti Kęstučio Lušo vietą, laimei jis sutiko... Kadangi albumas ir taip gavosi multi-žanrinis tai kiekvieno iš tų dviejų puikių muzikinių prodiuserių stilius ir pasaulėžiūros skirtumas ne taip jau stipriai ir jaučiasi. 

2017 gruodžio 14 Kaune KTU Santakos slėnio salėje, o sekančią dieną Vilniuje Šv. Kristoforo gimnazijoje ir  vakare UNESCO sekretoriato salėje pristatėme labai jau išgyventą albumą: Raganiai ir draugai dainuoja Arvydą Ambrasą „70 žingsnių amžinybėje“ skirtą poeto 70-mečiui. Ir čia pastebėjau kai kuriuos niuansus: pristatyme Kaune didesnė dalis žiūrovų susirinko paklausyti „Raganių“ ir jiems Arvydo Ambraso gyvenimas ir kūryba nebuvo priežastis šaltą, snieguotą gruodžio vakarą atvykti į KTU salę netoli Baršausko gatvės, Vilniaus UNESCO sekretoriato salėje senamiestyje didesnė dalis buvo žmonės asmeniškai turėję ryšį su Arvydu, na ir žinoma moksleiviai Šv. Kristoforo gimnazijoje pripildę mokyklos aktų salę... jie klausėsi Ritos Juodelienės pasakojimų, bet labiausiai ir karščiausiai iš visų pristatymų reagavo į atliekamas dainas. Nepaisant šių trijų koncertų-pristatymų albumas, deja, platesnio susidomėjimo nesulaukė nei iš medijos, nei iš kitokių su šia sritimi susijusių šaltinių. Kuriant ir įrašinėjant albumą padavėme paraišką į Kultūros rėmimo fondą daliniam finansavimui ir štai stebuklas – jie neelegantiškai atsisakė finansuoti netgi neargumentuodami. Gerai geras draugas Donatas Jurkonis UAB Envija ES vadovas sutiko bendrovės vardu padengti likusias išlaidas....

Yra žmonių įsigijusių šį albumą, yra tokių, kas klausėsi kai kurių dainų įkeltų į Youtube, yra kas dar mena tą mažytę 1974 metais tą bohemos jaunuolių  užbučiuotą knygelę „ Žeme nepamiršk mūsų“, yra tokių, kas jau neatsimena jokio eilėraščio, bet atsimena Arvydo vardą ir pavardę ir jiems atgimsta jaunystės nostalgija, tačiau poeto likimo ir gyvenimo istorija yra labai mažai kam yra žinoma, todėl ši LRT Daiktų istorijos laida, mano akimis žiūrint, yra iš tiesų nedidelė, tačiau labai svari kompensacija už užmarštį... Dėkoju laidos kūrėjams Astai Ramoškaitei-Adomavičienei, Sauliui Pilinkui ir visai Daiktų istorijų komandai, dalyviams: Ramunei Reimerienei, Ritai Juodelienei, Justinui Vinciunui ir prof. Arvydui Šalteniui.

(Iš vis dar teberašomos knygos)

Laidos Daiktų istorijos įrašas LRT mediatekoje: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000244229/amzinai-23-eju-ir-isimylejes-nezinoma-legenda-tapes-arvydas-ambrasas-kurio-tekstais-dainavo-hiperbole.

Žiemos sapnas

Iliuzija

Išpūski vėjau baltą burę

Puikioji karalaitė

Aš brendu keliais

Praverk duris (naujiena)