THE LOST CLOG – The Sparrow made some Beer. PAMESTA KLUMPĖ – Pasidarė žvirblis alų (2022 m. Melburnas, Australija, CD, privatus leidimas, be numerių)

           Gėrėdamasis tais spalvingais, linksmais paukščiukais, arkliukais, ožiukais – tuoj prisiminiau visą vaišių dainų grupę – linksmas, kaip paukštelis (kuriam niekas nerūpi, išskyrus katiną). Įrašytas repertuaras artimas, bet žymiai platesnis ir vaizdingesnis, nei vaišės ir vaišinimasis. Randu ir kalendorinių, karinių istorinių, mitologinių temų, netgi sutartinių, šienpjovių valiavimą.

 

 

 

           Bet kam čia tie alaus butelių kamšteliai? Tokius kamštelius dar karalienės Viktorijos laikais prie lazdų kalė ir naudojo Anglijos, dar Italijos, Ispanijos, Prancūzijos gatvių muzikantai, žonglieriai ir kiti marginalai, bandydami iš praeivių išprašyti pinigų. Kad atrodytų įspūdingiau, prie lazdos būdavo tvirtinama pagaminta kokio gyvūno, dažniausia – beždžionės lėlė, dėl ko lazda tapo žinoma kaip „beždžionės lazda“ dar - mendoza, mendozeris, barškutis, zob lazda ir labai paplito tarp liaudies muzikantų. Lazdos apačioje būdavo tvirtinamas sudėvėtas batas, todėl mušant į pagrindą ar aludės grindis, būdavo išgaunamas bosinio būgno su tambūrino barškučiais garsas. Be to, tarp stipriųjų takto dalių buvo galima „žaisti“ su pritvirtintais kamšteliai išgaunant įvairias ritmines formules. Instrumentas Anglijoje tapo labai populiarus, bet Australija, - toli... Viskas aiškėja, jeigu bent kiek pasidomi Australijos kūrimosi istorija. 

 

           Va čia, paslaptį atskleisti padeda ansamblio dalyvė, viena pačių talentingiausių mūsų tautiečių menininkių, gyvenančių ir kuriančių Melburne – Jazmina Cininas: „lazda, Australijoje vadinama „lagerphone, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos buvo pagrindinis Australijos folkloro grupių instrumentas. Paprastai tai būdavo šluotos lazda su įkaltais alaus kamšteliais ir kai kuriais papuošimais. Lagerphones grupei „Pamesta klumpė“ gaminu nuo pat mūsų susikūrimo, 2010 metais. Pirmoji lazda buvo gana paprasta ir atrodė kaip standartinis lagerphone, bet tada man kilo mintis, kad instrumentas galėtų būti ir vizualinis mūsų dainų rekvizitas. Kitas pavyzdys buvo žirgas (kurį vadiname Žirgatunku), o tada prasidėjo. Per daugelį metų sukūriau daugiau nei 50 baltiškų gamtos motyvų formų lagerphone. Idėja buvo tokia, kad instrumentai pasitarnautų kaip mūsų hibridinės Australijos ir Lietuvos tapatybės simbolis. lagerphones instrumentai tapo sudėtingesni ir ambicingesni, kilo mintis surengti lagerphone parodą ir pradėjau jiems gaminti stendus. Stendai irgi buvo papuošti alaus kamšteliais, instrumentams ir jų kompozicijoms buvo sukurtos vizualinės buveinės. Paroda „Pasidarė žvirblis alų“ įvyko šių metų pradžioje. Iš 50 lagerphone sukomponavome mišką, o stovai buvo sugrupuoti taip, kad būtų galima parodyti keturis metų laikus: pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Norėjau sukurti spektaklį, kuriame būtų atkartojamas metų laikų dainų ciklas ir būtų kuo daugiau skulptūrų. Pati rinkau repertuarą ir dėliojau numerių tvarką. Taip pat norėjau, kad pasirodymas skirtųsi nuo mums įprasto akademinio formato, kad būtų labiau muzikinis spektaklis, misterija, o ne koncertas. Mums padėjo mušamųjų instrumentų ekspertas Benas Smartas, suradęs naujas ritmines ir choreografines lagerphonų galimybes. Spektaklio ištraukas, nufilmuotas publikos mobiliaisiais telefonais sumontavome į vientisą klipą, turėjome galimybę užsakyti tris Mark Bakaičio filmų klipus, kuriuose vaizduojami veikiantys lagerphones. Klipai buvo rodomi, kad mums nekoncertuojant, žiūrovai suprastų, jog lagerphones yra ir instrumentai, ir meno skulptūros. Jie buvo sąmoningai nufilmuoti Australijos miške, siekiant pripažinti mūsų hibridinį kultūrinį tapatumą“.

      Čia grįžtu į „savo kanalą“ ir daug neišvedžiodamas pridėsiu: - tikiu nepaprastai jautriu ir subtiliu, mūsų mitologiją  atvaizduojančiu Jazminos vaizduotės pasauliu, kurį ji įkūnijo visame cikle darbų apie vilkolakius ir vilkais pavirstančias merginas. Beje, prieš porą metų šie darbai buvo eksponuojami Kaune. Dar daugiau, - visas šitas figūrinis ornamentikos juvelyriškumas, spalvų ir raštų derinimas man primena Australijos aborigenų „taškinės tapybos“ tradicijas, praktikuojamas nuo seniausių laikų tapyboje ant medžio žievės ir primityvių instrumentų. Visi „Klumpės“ dalyviai, pradedant vadove Gabriele Staugaitis, kruopščiai derino balsus, komponavo sąskambius ir struktūrą, iki lagerphone virtuozų, išgaunančių magiškos polyritmikos derinius, lamzdeliais ir švilpukais imituojančius miško paukščius, nusipelno didžiausios pagarbos ir dėkingumo. Puikiai skamba soliuojantys ir burdoninį pritarimą pamėgę, energetika pulsuojantys balsai, tradicinės kanklės, ratukinė lyra. Nesismulkindamas į tarmių subtilybes ir kai kurių žodžių prasmes, noriu pasidžiaugti, kad „Pamesta klumpė“ kuria, ieško savo interpretacijos, kūrybinio sprendimo, o ne aklai kopijuoja pasitaikiusią medžiagą (kas, deja, vyrauja tarp mūsų folkloro kolektyvų). O ir šiaip, stebėdamas mūsų dienų muzikos pasaulio bangavimą, turiu pripažinti, kad kūrybiškumu mes gerokai atsiliekame nuo mūsų kaimynų (pav. - labai įdomus, 2019 m. lenkų muzikantės Olos Bilińskos su lietuvių folkloristėmis išleistas albumas „Babadag/Šulinys“), ar net emigravusių mūsų tautiečių išmonės ir išradingumo.

 

 

"Pamesta klumpė" Vilniaus Rotušės aištėje 2019 m. A. Foko nuotrauka.

 

Jazmina Cininas - Rima žino... (Lino raižinys 70x56 cm, 2006 m.)