Ištraukos iš būsimos knygos "Basi ant žarijų" (tęsinys)

Pop session

1971 metų pavasarį KPI pop klubas nutarė organizuoti pirmą pop session(ą) Kaune. Buvo pakviestos 6 Kauno grupės: „Gintarėliai“, „Raganiai“, „Gėlės“, „Mes“, „Dainiai“ ir Nenuoramos.  Pop session(o) data grėsmingai artėjo ir Kauno roko padangėje jautėsi neišpasakyta įtampa ir jaudulys. Visos grupės perėjo į „kareivinių“ režimą, visi staiga ėmė laikyti savo kortas prispaudę prie krūtinės... Gerbėjai naršė Kauną kad gauti bilietuką. Pagaliau atėjo diena, kai buvo traukiami burtai pasirodymų tvarkos nustatymui. Gavosi sekanti pasirodymų tvarka: 

Pirma diena. Vakarinis koncertas. „Gintarėliai“ - pirmi, „Raganiai“ – antri.
Antra diena. Dienos koncertas. „Dainiai“, po jų „Mes“.
Antra diena. Vakarinis koncertas. „Nenuoramos“, po to „Gėlės“.

Viskas turėjo vykti gimtoje Automatikos fakulteto salėje.

Pirmos pop session(o) dienos rytas. Mes ir „Gintarėliai“ pradedame reguliuoti aparatūrą ir ruoštis pasirodymams. Po pietų į fakultetą jau pradėjo nebeleisti pašalinių, o aplink salę žmonės pradėjo buriuotis mažiausiai keturias valandas prieš koncerto pradžią. Po kiek laiko praveriu sunkias aktų salės užuolaidas ir tiesiog negaliu patikėti tuo, ką matau. Pro aktų salės langus galima matyti tik pietinę studentų miestelio pusę – o vien ten didžiulė žmonių minia - mažiausiai keli tūkstančiai stovi priešais aktų salės langus, o kiek žmonių stovėjo priešais  pagrindinį įėjimą, baisu net pagalvoti. Staiga tvarkdariai, stovėję prie paradinio įėjimo pasitraukia į šalį, ryžtingai atsiveria durys ir tvirtais, pilnų „šalies šeimininkų“ žingsniais į KPI Elektronikos ir Automatikos fakulteto rūmus įžengia  minia KGB saugumiečių ir aukštų milicijos karininkų pastiprinti keliais kariškiais (gal sakyčiau, atkomandiruotus iš SMERŠO, kad eliminuoti, nuo pokario metų užsimaskavusius po didžiule aktų salės scena, miško brolius). Lauke stovi gaisrinė ir greitoji pagalba, nekalbant jau apie juodus GAZ sunkvežimius skardiniais kėbulais be langų, skirtais kaliniams vežti. „Šalies šeimininkai“ buvo puikiai informuoti ir nedvejojančiu paradiniu žingsniu tiesiai traukė link auditorijos, kur posėdžiavo pop-klubo nariai.

- Kas leido ?, kur leidimai renginiui ?, - aplenkdami vienas kitą kriokė apsiputoję iš pykčio ir neapykantos „šeimininkai“, juk daugeliui iš jų tai galėjo reikšti šlovingos, pilnos nuopelnų socialistinei Tėvynei, karjeros pabaigą, jei ne blogiau... Tačiau pop-klubo vyrukai buvo visai ne iš kelmo spirti, - Štai, - sako, - rektoriaus ir komjaunimo organizacijos leidimai o be to KPI yra akademinė įstaiga ir viskas, kas vyksta instituto ribose yra apginta akademinės laisvės teisėmis ir nereikalauja jokio pašalinio leidimo.
Tai išgirdę saugumiečiai visai pasiuto, tačiau mikliai suprato, kad taip paprastai anuliuoti renginio nepavyks nes ir jie matė tai, ką mes matėme pro aktų salės langus. Tada jie nusprendė stverti muzikantus. Buvo liepta pristatyti, į vienoje iš auditorijų ekspromtu organizuotą KGB štabą, visą numatytą atlikti dainų sąrašą. Pasikviečia mūsų ir „Gintarėlių“ atstovus ir sako: - jūsų repertuare trūksta tarybinių kompozitorių dainų, mes nenorime jums kelti problemų, todėl skaitome, kad jūs savo trumpais ilgaplaukiais proteliais mūsų užuominą supratote. O mes, su tais protiniais resursais, kuriuos paveldėjome iš savo nesugadintų tėvų ir visą laiką tobulinome laikydamiesi vienas už kito, supratome, kad aplink Elektronikos ir Automatikos fakultetą jau stovėjo minia, kokios ir Kauno „Žalgirio“ krepšininkai galėtų pavydėti ir kad „šalies šeimininkai“ tiesiog bijo baisesnių nei pats pop session(as) pasekmių, kurios gali atsitikti, jei perlenks lazdą... (Iki R.Kalantos įvykiu liko virš metų ir dabar niekas negali abejoti, kad tai jų baimė jau tada buvo visiškai pagrįsta).

Į salę susigrūdo apie du tūkstančiai žmonių, lauke stovėjo dar mažiausiai trigubai tiek. Nepatekę į vidų nesiskirstė po namus, jie stovėjo aplink Automatikos  ir gaudė bet kokį garsą prasiskverbiantį į lauką. Aš manyčiau, kad visi jautė jog vyksta kažkas naujo ir po ko jau mūsų pilkas gyvenimas tikrai negalės tekėti ta pačia vaga ir norėjo būti dalimi šito reiškinio netgi nepatekę į vidų.
„Gintarėliai“ grojo kaip visada klasiškai, jie dar turėjo po paskutinės kelionės su „Oktava“ iš kažkokio supuvusio kapitalistinio užsienio atsivežtus melsvomis  ir pilkomis juostomis išmargintus džinsus, kurie įsiutintiems kėgėbistams patiko netgi mažiau negu jų atliekama roko muzika.
 

Po to atėjo „Raganių“ eilė, salė klykė ir net mes patys nelabai galėjome išgirsti nei ką grojome, nei ką dainuojame. Atėjus laikui atlikti „Kodėl miršta gėlės“ į sceną išėjo Algis Adomaitis (Smuikas/Paganinis) ir dar vienas smuikininkas. Salė pritilo, daugelis klausėsi stovėdami iškėlę rankas į viršų. Uždegti žvakučių ar žiebtuvėlių tada dar niekam neatėjo į galvą, o gaila...

Sękančios dienos koncertai prasidėjo dieną – pirmi grojo „Dainiai“, po jų grupė „Mes“. Abi grupės grojo labai tvarkingai, tačiau mano skoniui pernelyg santūriai.  Vakariniame koncerte pirmi grojo „Nenuoramos“ o po jų – „Gėlės“, kurie tuometiniu sąstatu, mano nuomone, buvo paveikti lenkų big beat(o) arba kitaip sakant  „mocnego uderzenia” ir pas juos jautėsi kai kurie tautiniai elementai. Pabaigai jie nokautavo publiką savo kūrybos patriotine daina apie „Lietuvai“, kurią kiekvienas galėjo suprasti taip, kaip jo širdis geidė.

Raganiai post pop session laikotarpyje

Periodas po pop session(o) „Raganiams“ buvo gana įtemptas. Matyt gavę direktyvą „iš aukščiau“, kiek KPI Radioelektronikos fakulteto dekanatas (kur buvo „Raganių“ bazė), tiek ir kitos svarbesnės vietos po truputi davė suprasti, kad bendravimas su mumis nors ir šmaikščiai linksmas jiems yra vis tik problematinis. Liko pagrinde mokyklos, šimtadieniai, paskutiniai skambučiai ir išleistuvės. Vasarop gavome kvietimą groti vieną mėnesį Nidos poilsio namuose. Buvo gana linksma, bet jau jautėsi, kad energija kovoti su septyngalviu Leonido Iljičiaus slibinu baigiasi, kaip sako vokiečių kilmės išradėjas Pinas animaciniame seriale Smešariki (Burbuliai): Batareika končilsia... 

Grįžus, gavome pranešimą, kad esame „demobilizuoti“ iš KPI radioelektronikos fakulteto, turime grąžinti valdiškus instrumentus, išsivežti savo nuosavą aparatūrą ir atiduoti raktą nuo studijos. Išgirdę, kad esame laisvi, tuoj pat prisistatė J.Janonio popieriaus fabriko atstovai. Jie turėjo gana gerą salę Petrašiūnuose ir neblogas sąlygas repeticijoms. Pradėjome groti ten, tačiau aprašyti vakarus J.Janonio klube reikia turėti Fenimoro Kuperio talentą aprašant Laukinius Vakarus ir Venios Jarofejevo asmeninę patirtį nušviečiant klubo lankytojų alkoholio vartojimą ir savęs naikinimą (žiūr. literatūrinį šedevrą „Moskva-Petuški“). Kadangi tokių talentų neturiu, tai ant pirštų galiukų šią temą atsargiai apeisiu pabaigai pridūręs, kad jautėmės ten kaip pasiklydę keliautojai svečiuose pas Korowai genties čiabuvius Papua Naujojoje Gvinėjoje artėjant vakarienės metui (nors, iš pradžių galvojau apie kapitono Džeimso Kuko (James Cook) likimą pas Naujosios Zelandijos maorius...)

Arčiau žiemos palaipsniui užsidarė visos salės, neskaitant Janonio klubo ir tapo aišku – Leonido Iljičiaus septyngalvis slibinas nugalėjo, viskas kaip sausas smėlis byra tarp pirštų. Visvaldas paprašė leidimo kai kada dainuoti tai su „Dainiais“, tai su „Eglutėmis“ ir, be abejo, tokį leidimą gavo. Mes buvome palikę gana didelę, Nidoje uždirbtų, pinigų sumą Klaipėdoje pas vieną „šešėlinės ekonomikos verslininką“, tuo metu liaudyje vadinamą „forsovščiku“, už kuriuos planavome pirkti firminę vakarietišką aparatūrą. Tačiau, kad tai įvyktų, už tuos pinigus reikėjo visų pirmą nusipirkti užsienietiškos valiutos, o tai buvo labai pavojingas manevras ir kadangi jau tapo aišku, kad mums tos aparatūros jau greičiausiai neprireiks, nusprendėme nerizikuoti ir atsiimti paliktus pinigus. Tolikas Goldšteinas (bosistas) pareiškė, kad yra išsilaikes teises motociklui vairuoti (kas neužilgo išaiškėjo kaip „wishfull thinking“ ar lietuviškai „sapnų sapnai“ (tik ne Modrio Tenisono). Pasikinkę Jono Stulpino šviežiai įsigytą ir net jo vardu dar neužregistruotą motociklą JAWA, kažkur lapkričio vidury išvažiavome į Klaipėdą atsikovoti paliktų pinigų. Ši kelionė gali užmerktomis akimis konkuruoti su Ostapo Benderio kelionėmis „Antilope Gnu“ Koreikos pinigų besivaikant, o nuotykiai Klaipėdoje labai verti aprašymo bent jau dėl to, kad parodyti, jog ir Lietuvoje (nors ir sovietinėje) įvyko gimtas ir savas Antilopės Gnu reidas ir todėl, žinoma bus ateityje aprašyti iš visų įmanomų pusių...

Pasidalinę likusį bendrai „užgyventą“ turtą, grupė gana draugiškai išsiskirstė. 1972 metų žiemai besibaigiant mes su broliu Jokūbu pradėjome groti „Lakštingalos“ restorane Palemone ir organizuoti naują grupę pasikvietę jaunesnius J.Jurborskį ir A.Umbrasą. Kilo idėja naujam grandioziniam projektui – roko oratorijai „Tvanas“  M.K.Čiurlionio paveikslų ciklo motyvais. Tekstus oratorijai apsiėmė rašyti company filosofas, o dabar žinomas psichologas Arūnas (Deivis) Kuras, o muziką sukūrė Jokūbas. Dar nebuvo nuspręsta ar „Tvanas“ išeis kaip atnaujintų „Raganių“ projektas, ar bus naujas grupės pavadinimas. Repeticijos vyko klube šalia Muzikinio teatro visų draugiškai vadinamu „Chlamke“ , kuriame vėliau įsikūrė Jaunimo kamerinis teatras ir balandžio pabaigoje jau galima buvo susidaryti pirminį įspūdį besiklausant keturių paveikslų iš devynių užplanuotų. Bet štai atėjo lemtingoji 1972 metų gegužės 14-a, po to 16-a, 17-a ir 18-a dienos. Visos Leonido Iljičiaus slibino galvos spjaudė ugnimi ir belaisvių pakeliui neėmė. Ši ugnis negailestingai prarijo ir „Tvaną“ nepalikusi iš jo net pelenų...

Kaina

Sąmoningai nekonkretizavau ir beveik nepaliečiau visų persekiojimų, pasityčiojimų, apribojimų ir aplamai užmokėtos kainos. Nenorėčiau nei iš savęs, nei iš kitų daryti kankinių ar simbolių, nors nėra nieko maloniau kaip džiaugsmingai spirgėti degant ant laužo už tiesą ir laisvę... Bet kas, turėjęs kantrybės perskaityti šį „traktatą“ iki šio skyrelio, galės suprasti, kad bent jau mano supratimu, jokia kaina nebūtų per aukšta už galimybę būti tokių įvykių centre nors keletą metų. Ir kaip sakydavo ponia Klaudija, Stasio Palubinsko romantiška gražuolė: „už malonumus reikia mokėti, kuo aukštesnė kaina, tuo didesnis malonumas, na o bet koks malonumas už dyką tuoj pat užsimiršta...“. 

Pirmąją dalį skaitykite čia; http://www.radikaliai.lt/garsas-sound/5267-istraukos-is-busimos-knygos-basi-ant-zariju.