Ištraukos iš būsimos knygos "Basi ant žarijų"

Vienas aforizmas sako, kad laiko suvokimas priklauso nuo to, kokioje tualeto durų pusėje žmogus randasi…  

Įvykiai, apie kuriuos pabandysiu papasakoti šioje knygelėje, prasidėjo TADA. Vieniems tas TADA buvo labai, labai senai ir jie jau nebeprisimena nei veidų, nei vardų, nei vietų, nei įvykių, kitiems TADA tik gimė vaikai ir pokšt, nepraėjo ir akimirksnis kaip tie vaikai jau padovanojo jiems anūkus, kitų TADA dar aplamai nebuvo (net jų būsimų tėvų vaizduotėje) ir jie galvoja, kad viskas kas įvyko prieš jiems gimstant ar yra tikras prasimanymas ar geriausiu atveju abejotini įvykiai, tinkantys nebent istorijos vadovėliams kur dažnokai praeitis yra komentuojama priklausomai nuo politinių jėgų bandančių sudėlioti žinias žmonių galvose taip, kaip joms patinka, o dar kitiems TADA netgi atrodė jog jiems viskas jau yra pasibaigę, bet jie, ačiū Dievui, vis dar čia, šiapus… 

Dinozaurai iki TADA jau buvo išmirę kokias šešias dešimtis milijonų metų, bet visi apie tai kalbėjo, suko filmus ir rašė knygas lyg tai būtų įvykę vakar, o nuo Galilėjo Galilėjaus džiaugsmingo manifesto tvirtinančio jog JI SUKASI (jei mokslininkas turėtų omenyje ruletę, tai nereikėtų to manifesto vėliau viešai atsisakyti) iki TADA žvangiai prašuoliavo vos keli šimtai metų, kas yra išties sekundė palyginus su laiko tarpu praėjusiu nuo tragiškos dinozaurų mirties, tačiau visi galvoja, kad Galilėjaus laikai buvo labai senai ir mintis, kad žemė galėjo laikytis ant trijų banginių tiesiog netelpa į galvą, o čia švilpt ir jau šunys kosmose (Laika savanoriškai pasiaukojo mokslui, o Belka su Strelka sugrįžo atgal ir gavo po medalį). Ir štai mes stovime ant lemtingų įvykių slenksčio: nuo to neužmirštamo momento, kai žmogus pamatė Žemę iš šalies iki TADA liko tik kokie du metai, maždaug pusantrų metų kol Ringo prisijungs prie John(o), Paul(io) ir George(o) ir truputis virš metų kai įvyks Didysis Sprogimas. Ne, ne Visatoje, o iki Beatlomanijos pakeitusios pasaulį, davusios pradžią žmogui išsivaduoti, visų pirmą, iš savo paties gniaužtų. Gaila, bet Didysis Sprogimas vyko kitur, o pas mus…

Iki TADA pradžios jau apie ketvirtį amžiaus kabėjo geležinė uždanga. BALSAS pro ją nepraeidavo, bent jau taip tikėjo Dirigentas Leonidas. Dirigentas stovėdavo šiapus uždangos užsimaukšlinęs ant galvos ausines ir laikė sugniaužęs rankoje batutą (dirigento lazdelę). Ir kai tik išgirsdavo Balsą besiskverbiantį pro uždangą: Šmykšt batutu ir jau griežia “Suvienytas Slopinimo Orkestras”, sutrumpintai S.S.O., kuris skirtingai nuo S.O.S mokėjo tik skandinti, o ne gelbėti.  Todėl joks Balsas, ar tai būtų pasinėręs į ilgąsias bangas, besisupantis ant vidutinių bangų ar netgi skrodžiantis, kaip ant banglentės trumpąsias bangas, nepramuš uždangos… Dirigentas Leonidas patenkintas. Tačiau kiekviename žodyje, kurį bandė TADA pernešti per geležinę uždangą Balsas buvo MINTIS. Dirigentas buvo labai pragmatinė asmenybė ir padėjėjų perspėjmai apie galimybę, jog kažkur, nepaisant nuslopinto Balso, gali prasisunkti MINTIS jam tiesiog sukeldavo labai nemalonų fizinį jausmą panašų į tą, kurį jis jausdavo kitą rytą po galingo medžioklės aplaistymo, todėl apie jokią MINTĮ dirigentas stengėsi per daug negalvoti. Jo slopinimo orkestras buvo nureguliuotas tik ŽODŽIUI ir MINTIS lyg vanduo pilamas per sietą sunkėsi per geležinę uždangą. Dirigentas savo paties minčių ta tema, kaip ir daugelio kitų minčių kitomis temomis, pagauti nesugebėjo gana ilgą laiką, o kai jau pagavo – buvo per vėlu.

Epidemija jau čia, bėgti ar slėptis vėlu...

Ir štai atėjo tas TADA. Gal kiek pavėlavęs, gal kiek užtrukęs Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, gal kiek apkramtytas Suvienytojo Slopinimo Orkestro, gal kiek sublogęs ir ne pačios geriausios formos kaip sakykime, Londone, Liverpulyje, Hamburge ar San Franciske ir gal netgi šiek tiek deformuotas. Tačiau vis tik atėjo, ir kas svarbiausia atėjo pats, kaip ateina vėjas, metų laikai ir potvyniai su atoslūgiais, atėjo nes turėjo ateiti, nes laisva mintis visada ateina, nes gėris, nors ir ne visada nugali blogį, bet visada parodo, kad jis yra čia pat šalia, reikia tik mokėti jį pamatyti, atskirti jį nuo melu užsimaskavusio blogio, ….TADA ir  ėmė augti Kaune ir katastrofiškai daugintis labai nuodinga ir lipni big beat(o) bacila. Užteko nors vienam ją užsikrėsti, kai jis tuoj pat apkrėsdavo keletą kitų, kuriems ateitis, priešingu atveju, užtikrintų apysotį, ramų ir nors gal ir kiek pilkoką, bet laimingą gyvenimą, vien jau už tai, kad įgyvendino teisėtus savo tėvų lūkesčius ir svajones apie talentingus inžinierius, gydytojus, architektus ir parduotuvių vedėjus ir netgi bazių direktorius. 

Manau, kad daugelis tarp skaitančių šias eilutes prisimins kaip būdamas šeštoku, septintoku ar aštuntoku, sukrapštęs penkiasdešimt kapeikų už patį pigiausią bilietą į Kauno Sporto Halėje rengiamą užsienio estrados žvaigždžių koncertą, geroką valandą prieš koncertą jau trypčiodavo aplink sceną, stengdamiesi įžiūrėti blizgančias elektrines gitaras ir garso aparatūrą, jei gitarų būdavo trys, tai lūkesčių amplitudė staigiai ir nesulaikomai nukrypdavo į viršų, kadangi trimis gitaromis grojo patys Beatles(ai), suprantama jog tos viltys retai kada išsipildydavo, nei Lili Ivanova, nei Emilis Dimitrovas, nei Džordžio Marjanovičius su Radmila Karaklaič ir Ivica Šerfezi nesudainuodavo jokio roko, bliuzo ar big beat(o), tačiau kartais vis tik paleisdavo kokį vieną ar kitą “gabaliuką” ir Halė reaguodavo garsiomis emocijomis. Tada, sekančią dieną, mokykloje tie, kurie nebuvo koncerte visada iš pradžių klausdavo tų kurie ten buvo: “Ar staugė?”. Jei staugė, tai tada verta būdavo dar paklausti kokie buvo gaurai pas ansamblio muzikantus ir kiek buvo gitarų. Jei gitarų būtą trys, gaurai iki pečių (nors ir balkaniškai juodų) ir dar Halė staugė, tai dėka tų šešių ar septynių minučių koncertas skaitėsi neišpasakytai geras…

Tuo pat metu, beveik kiekvienas potencialus mano kartos būsimas roko scenos liūtas turėjo po vyresnį KAIMYNĄ. Toks kaimynas visada duodavo mums, žvirbliams, pasiklausyti jo “Gintaro” magnetofone griežiančių įrašų. Toks geras, vyresnis kaimynas atverdavo mūsų ausis į Elvis Presley, Bill Haley, Little Richard, Jerry Lee Lewis ir Buddy Holly. Pas mane su broliu Jakobu ir mūsų vaikystės draugu iš trečios laiptinės Jonu Stulpinu, kuris tuo metu dar neturėjo žalio supratimo jog taps apvaliu kertiniu akmeniu hipių bendruomenės Company gyvenime ir kelionės į Talino session organizatoriumi, buvo kaimynas Vovka. Vovka turėjo magnetofoną “Gintaras” ir visą lagaminėlį unikalių “samizdatinių” rusų bardų įrašų. J. Kukinas, E.Kliačkinas, A.Galičius, Vl. Visockis, B.Okudžava – daugelis jų dainų, mums “pacukams” atrodė lyg turinčios kažkokį kriminalinį atspalvį, mes jaunikliai tada nežinojome, nesupratome ir negalėjome nei suprasti nei žinoti, jog šie genialūs, bebaimiai poetai ir dainininkai atveria paprastiems žmonėms kraupią tiesą apie GULAGĄ, apie kelių kartų, įvairių tautybių nekaltai bolševikais nukankintų žmonių asmeninę ir kolektyvinę tragediją. Mums greitai nusibosdavo klausytis tų dainų, kurias suprasdavome savaip ir prašydavome Vovkos “pakeisti plokštelę”. Pas Vovka lagaminėlyje, tokiam prašymui patenkinti visada būdavo kolekcija, nežinia iš kur persirašytų, geriausių Rock'n'Roll ir Twist atlikėjų. Ir štai mes išsižioję laukiame kol pasigirs žodžiai: “You shake my nerves and you rattle my brain…”- tai Jerry Lee Lewis Great balls of fire, jai pasibaigus jau skverbiasi pro visas ląsteles Bill Haley su savo nemirtingu: One, Two, Three O’clock rock…, jam nespėjus užbaigti prasideda Little Richard intervencija su Good golly miss Molly ir Lucille, o jas kaip tvanas užlieja: Chuck Berry su Johnny B. Goode ir Roll over Bethoven o po jų „Well, it's one for the money, Two for the show…“ tai Elvis su “Blue Suede Shoes” ir desertui nekantriai laukiame Chubby Checker priedainio: „Come on let's twist again like we did last summer…“

Kažkas jau rėkia už durų: Laukiniai, eikite į džiungles su savo spiegiančia muzika, kas iš jūsų užaugs, matyt, tik padugnės ir bandiūgos kokie nors… O mes trypiame savo sovietų gamybos guminiais/brezentiniais sportbačiais į tamsiai raudona spalva dažytas grindis ir klausomės BALSO, besiveržiančio tiems dainininkams iš širdies, kepenų, plaučių, inkstų ir aplamai iš visų vidaus organų tiesiai mums į smegenis, paralyžiuojančio ir hipnotizuojančio mūsų jaunas esybes dar negalvojančias apie tai, kad visa tai galbūt ir yra tas pats laisvės vėjas apie kurį mums tam laikotarpiui dar per anksti susimastyti. Mes visi dar turime po mamą ir tėtį, kurie žino kas yra ta laisvė, kurie jau ketvirtį amžiaus apie ją sapnuoja naktimis, bet atsibudę nedrįsta apie tai pasakoti netgi vienas kitam, nekalbant jau apie mus. Mus reikia apginti, mus reikia deramai išmokyti apsimetinėti, sakyti visada “taip” ir “visada pasiryžęs”, prisisegti reikiamą ženkliuką jei nėra kitos išeities, kitaip nepriims vėliau į aukštąją mokyklą, paims į kariuomenę, nusiųs okupuoti Čekoslovakijos, kai ateis tam laikas…

Šokiai senokai pašluotame revoliucijos prieangyje...

Atėjus „kraugeriškam“ Beatlomanijos virusui dar toli gražu ne viskas žaibiškai keitėsi, liko nagais ir dantimis įsikabinusių į elgesio ir laisvalaikio praleidimo normas tradicijų, kurios kategoriškai atsisakinėjo apleisti savo pozicijas. Štai kaip atrodė jaunimo vakaras, liaudyje vadinamas „šokiais“ Kauno Politechnikume apie 1967 metus, panašiai toks pat priespaudoje laikomų hormonų bandymas susiporuoti (o dėl to ir buvo lankomi šokiai) atrodė ir visur kitur. Pradėsime nuo išvaizdos ir to laikotarpio „šventinės“ mados. Visų pirmą, reiktų pabrėžti, kad apsirėdymo klausimu ėjimas į šokius galėjo laisvai prilygti ėjimui į vestuves, krikštynas ar, tarkime, į Socialistinio Darbo Didvyrio ordino įteikimo ceremoniją, nežiūrint į tai, kad labai dažnai tokie šokiai baigdavosi masiškomis kumštynėmis kur nukentėdavo už didelius pinigus įsigyti rūbai, bet kaip sako populiari patarlė: „Grožis reikalauja aukų“. Na jau, o tos aukos buvo aukojamos dažnai, nes kumštynių nebuvimas po šokių (o dažnai ir jų metu) smarkiai numušdavo šokių salės reitingą už nepilną programos vykdymą.

Taigi mados:

Merginos arba liaudyje kitaip nevadinamos, kaip panos ar panelės – margos suknelės ne aukščiau kelių, be didelių iškirpimų, dažniausiai su apykakle, su trumpomis rankovėmis, ar be jų. Apie kelnes ar, tu jau atleisk Visagali, džinsus net minties nebuvo. Bateliai su žemiau nei vidutinio aukščio pakulne, dažnokai neatitinkančiais likusio garderobo spalvų dermės (kur jau ten, tame socrojuje atitaikyti batelių spalvą), populiariausia šukuosena – „načiosas“ arba paveltų plaukų šukuosena, praktikuojama iki šiol. Padažyti plaukai – retenybė. Makiažas – sveikintinas, persistengtas – taip pat. Populiariausias aksesuaras – karoliai, auskarai ir rankinukas. Kvapas: kvepalai Krasnaja Moskva, jei pavyko gauti, jei ne - kas nors pigesnio...

Vaikinai arba liaudyje kitaip nevadinami kaip „bachūrai“ arba „bičai“. Čia ilgai nedvejodamas pradedu nuo kvapo, kadangi kvapas, kaip parodė kruopščiai išanalizuota praeitis, beveik visada diktavo nesulaikomą įvykių inerciją, kuri šokių vakarų metu, o ypač po šokių, turėjo tiesioginį poveikį į odos spalvą po kiekviena akimi, dantų skaičių burnoje, švarkų ir kelnių tinkamumą juos dėvėti dar kartą, baltų marškinių išlikimą be raudonų dėmių, na ir suprantama riešo, kumščio ir krumplių sveikatą. Taigi, bachūras iš namų iškulniuodavo pasidabinęs „Šipro“ arba „Troinoi“ odekolonų kvapu, kuriuos priėjus iki šokių salės jau eliminuodavo sklindantis iš organizmo, „dėl drąsos“ paimtas įvairaus „rašalo“ kaip vermutas, portveinas, kagoras ir netgi „Citrininės“, „Maskvos ypatingosios“ ir kitų daugiau ar mažiau taurių gėrimų kvapai. Avalynė: populiariausias modelis jugoslavų gamybos „špicai“ po 18 rublių už porą. Kelnės, dažniausiai kostiumo dalis, nors ir būdavo kelnės vienos spalvos, švarkas – kitos: aukštu liemeniu, be diržo, liemuo aukštas taip, kad jis užsisegdavo kokiomis trimis sagomis tarp kurių buvo maždaug dviejų centimetrų atstumas. Švarkas: dažniausiai dvibortis (dvieilis), keturių sagų kiekvienoje eilėje, su skeltukais šonuose. Kaklaraištis, iki šiol liaudyje su meile vadinamas „šlipsu“: jo mazgas privalėjo būti kiek galima arčiau reprezentacinio, plačiojo galo, jei pavykdavo taip užrišti kad iš po mazgo kyšotų visų aplinkinių pavydui kokie dešimt centimetriukų, tai toks „šlipsas“ skaitėsi labai, labai madingas. Šukuosena, kurią pabandysiu nupasakoti žodžiais: kokio centimetro ilgumo plaukai ant sprando, viršugalvyje palikti ilgesni plaukai, kad per centrą galima būtų padaryti skyrimą. O iš apačios skyrimo, per vidurį kaktos išdidžiai žvelgė į pasaulį specialiai tam tikslui palikta grifkutė (kirpčiukas).

Taigi, šventiškai apsirėdę, susišukavę, pasidabinę visais reikalingais kvapais galima drąsiai žengti tiesiai į šokių salę... 

Šokių vakarų reglamentas griežtas. Vaikinai beveik visada rikiuojasi toje salės pusėje kurioje yra įėjimas į salę, jei įėjimas yra iš salės galo, tai vyrukai visada iš dešinės, panelės iš kairės. Kas penktą – septintą dainą muzikantai praneša: „Šiam šokiui kviečia merginos“. Tai visada lėtas šokis. Oras salėje braška nuo testosterono pertekliaus, visi nekantriai laukia kaip iškris burtai... Kodai aiškūs visiems, jei mergina iškviečia tą patį  jaunikaitį kelis kartus iš eilės – tai neabejotina indikacija, kad ji yra suinteresuota. Jei į šokius ateina draugaujančios poros, reglamentas ir jiems neleidžia stovėti drauge, mergina eina į panelių pusę, o bernelis lieka stipriosios lyties pusėje. Mergina gali mandagiai atsisakyti šokti su kitu jaunikaičiu, aplenkusiu nuskambėjus pirmiems dainos akordams jos širdies draugą, su kuriuo atvyko į šokius, bet jei ji sutinka šokti su svetimu, tai jau pusė žingsnio rimto incidento link, o jei siekiantis romantikos jaunikaitis nesupranta ar ignoruoja tokį rimtą gyvenimišką faktą, kad mergina yra užimta ir atkakliai bando iškviesti ją šokiui kelis kartus iš eilės, tai jau realus casus belli.

1967 metai, Kauno Politechnikumas. Groja grupė „The We“. Groja santūriai ir skambesys gana tvarkingas. Repertuaras, truputis iš Beatles, šiek tiek Chuck Berry ir Little Richard, be Chubby Checker „Twist again“ neapsieinama, bet tai smulkmenos, visos romantikos pasiilgusios širdys su virpesiu laukia rusiškai atliekamos dainos „Pesnia pro šuta i korolevu“. Tai visada merginų šokis. Daina Žaliakalnyje tampa tokia populiari jog kiekvienas besimokantis brazdinti gitara bando ją sugroti. Tačiau nepaisant labai jau primityvių trijų akordų, kad ji skambėtų autentiškai reikia įvaldyti rusų septynstygės gitaros techniką vadinamą „aštuoniuke“ (vosmiorka) ir tai gana sudėtinga technika integruojanti nykštį, didįjį, bevardį ir mažylį pirštus, kurie turi sugroti apvalų ritmą panašų į kalipso. Ir štai solistas prieina prie mikrofono ir pradeda: „Zveni bubenčik moi zveni/ gitara poi šuta napevy/ a ja vam pesniu propoju/ kak šut vliubilsia v korolevu...“ Vaje, vaje, panos padeda stropiai paveltą (načiosintą) galvutę ant išrinktojo peties, prisiglaudžia kiek to laiko liberalumas leidžia ir pradeda braukti graudžią ašarėlę išgirdusios žodžius: „i brosil golovu šuta/ k nogam prekrasnoi korolevy...“

Jimi Hendrix atėjo į šokių vakarą, nors...

Rugsėjo 18, 1970 (penktadienis). Vakaras. Krapnoja. Aš su broliu Jakobu eidami gatve sutinkame Lėščių (Lionginą Leščinską iš Company), klausiame ar ateis ryt į Automatiką nes mūsų eilė ten groti (tuomet fakulteto aktų salę dalindavomės su Jono Jučo „Dainiais“, gaudavosi groti kas antrą šeštadienį). Lėščius sako, kad dar nežino, bet jei nutars eiti, tai paskambins. Pasiūlo nueiti į kokį nors kiemą pasiklausyti žinių iš „Amerikos balso“ mat turi su savimi tranzistorinį radijo imtuvą kuris gerai gaudo vakarus. Kiemo gilumoje Lėsčius įjungia savo elektroninės technikos stebuklą ir prasideda laisvo pasaulio žinios akompanuojamos Suvienytojo Slopinimo Orkestro švilpimo. MIRĖ JIMI HENDRIX(as) be jokių sentimentų vožia diktorius ir nesupranta, kad nuo tokių jo žodžių ir mes trise tamsiame Kauno kiemelyje po krapnojančiu dangumi taip pat einame mirti... Išmušė šaltu prakaitu... Po visas kišenes sukrapštėme virš rublio, „Glavtabakas“ čia pat už kampo.

Stveriame butelį „rašalo“ ir išdažome jį iš sielvarto artimiausioje tarpuvartėje. Ryt reikia groti šokiams, o kaip? Kaip grosime ir linksminsime liaudį, jei mirė gitaros dievų dievas. Klausiu Lėsčiaus, ar turi Jimio nuotraukų, tvirtina turintis negatyvą, tai gali atspausdinti, kiek reikia. Mintyse skaičiuoju, kiek naudojame garso kolonėlių: bosui, dviem gitaroms po vieną ir keturias dainavimui. Sakau, kad reiks keturių nuotraukų, bet šiek tiek didesnių, mažiausiai 14X10 cm. Lėsčius pažada, kad bus.

Raganiai 

Prieš šokius viskas paruošta, ateina Lėsčius su nuotraukomis ir tuščiu juodu voku nuo foto popieriaus, iš jo žirklėmis iškerpame keturias maždaug pusantro cm pločio juosteles ir priklijuojame prie apatinio dešinio kiekvienos nuotraukos kampo, paskui prikabiname po nuotrauką ant kiekvienos iš keturių kolonėlių scenos priekyje. Ateina Kristupas su Hendrix(o) įrašais, pasirenkame „Hey Joe“. Pradedame groti lyg niekur nieko, laukiame kol nustos įleisti pavėlavusius. Kai salė jau sausakimša, Visvaldas prieina prie mikrofono ir sako: - Vakar numirė didžiausias pasaulio muzikantas Jimi Hendrixas, muzika be jo bus jau kita, bet jo menas liks amžių amžiams. Prašome pagerbti jo atminimą tylos minute. – Ištisą minutę net nesigirdi apie tūkstančio žmonių kvėpavimo. Minutei praėjus mes padedame instrumentus, iš užkulisių kažkas paduoda keturias uždegtas žvakutes, kurias pastatome ant kiekvienos kolonėlės su nuotrauka. Kristupas paleidžia „Hey Joe“, bet niekas nešoka, tik klauso...Tokią vieną nuotrauką su juoda juostele iš foto popieriaus voko saugau iki šiol kaip relikviją.

Company žygis paprastų miestelėnų pasaulio suvokimui pakenkti...

Nepaisant to, kad lipnioji big beat(o) bacila kaip vėjaraupiai, kokliušas ar kiaulytė, plėtėsi beveik nesulaikomai, vieni užkrėsdavo kitus kiemuose (tada dar egzistavo tokia „laukinė“ vaikų ir paauglių laisvalaikio praleidimo forma, kurią laikui einant pakeitė įvairiausi kompiuteriniai žaidimai, internetas ir socialiniai tinklai), mokyklose, technikumuose (kolegijose) ar aukštosiose mokyklose, kiti patys eidavo ieškoti kur čia užsikrėtus ir ko greičiau persirgus jeigu nepatiks... tačiau negalima pasakyti, kad pati hipių bendruomenė vardu Company augo labai jau sparčiai, kai kas ateidavo, po to išnykdavo lyg nebuvęs, kai kas likdavo, kai kas gaudavo užuominą daugiau neateiti. Kai kas gal ir norėtų likti, bet pamatęs kas vyksta išsigąsdavo, bijodavo rizikuoti „šviesia“ ateitimi ar tėvų parama ir užtarimu... tačiau Company branduolys vis tik iš lėto formavosi.

Prie senos senamiesčio Company su Jauniumi Dragūnu,  Lionginu Leščinsku (Lėščiumi), Kristupu Petkūnu, Stanke, prisijungusi naujoji po Talino kelionės susibūrusi banga: Algis Rimaitis, Arkadijus Vinokuras (Arkaška), a.a. Ričardas Tankelevičius, a.a. Aleksandras Jevgenievas (Ieva), Arūnas „Deivis“ Kuras, Jonas Stulpinas, Laima Juškevičiūtė, Šviesa Doniec, a.a. Gedas Alekna, Jonas Šneideraitis (Only You), Irena Gužaitė, a.a. Gražina Leckutė, Tania (Janis) Malkova, Dangė Širvytė (Zaičikas), a.a. Algis Adomaitis (Smuikas arba Paganinis), a.a. Romas Juškelis (Puškinas), Evaldas (Birutė), Jurgis Penkinskas (Moksleivis) ir Tamara Penkinskaitė (Tomka), Nijolė Bagackaitė, Brigita (Brička), Virginija (Virga) Hanusauskaitė, Jūratė Grudzinskaitė, a.a. Slavikas Smirnovas, Roma A. (Traktoriukas).

Raganiai: Visvaldas Žalnierius, aš ir mano brolis Jakobas, a.a. Tolikas Goldšteinas ir a.a. Vladimiras Kočegarovas. Būtina paminėti ir a.a. Aleksandrą (Džyzą) Jegorovą, tačiau jis ateidavo retai, nes būdavo labiausiai, iš visų ką pažinojau, KGB persekiojamas, jų priverstinai patalpinamas į psichinę ligoninę, badomas visokiais preparatais. Kai iš ten išeidavo, jam užimdavo kelis mėnesius atsigauti, žodžiu, prisikentėjo žmogus nemažai. 

Birutė (Evaldas) – nežinia iš kur atėjo, kokia jo buvo pavardė, nežinia kada ir kur išnyko ir koks jo tolimesnis likimas, bet buvo vienas iš tikresnių hipių pagal gyvenimo būdą ...

Jei žiūrėti į Company iš tekstilinės reikalo pusės, tai ji nebuvo homogeniškai austas audinys. Vieni (tokie kaip pvz. aš, Rimaitis, Paganinis, Lėščius ir Tolikas) buvo nusiteikę ironiškai, sarkastiškai, kartais netgi ciniškai, kiti linko į mistiką, treti buvo romantikai ir jiems mergelių širdys, žinoma, atsispirti negalėjo (ironizuojantiems ir sarkastiškai nusiteikusiems likdavo trupiniai, nors ne visiems...), kai kas buvo lyriškai pragmatinis, o kai kas be saiko filosofavo apie „sąmonės konfrontaciją su pasąmone...“. O Jonas Stulpinas buvo šiaip geros dūšios žmogus. Žinau, kur jis dabar, kartais pabendraujame, vis spindi geranoriškumu... Arkaška netgi bandė visus agituoti bristi į abstinencijos nuo alkoholio liūną, ir jam tai dalinai pavyko, kai kas iš ties „užrišo“, bet trumpam...

Company renkasi ne vien Miesto sode, pati vertingiausia laiko praleidimo forma, be abejonės, yra PLOTAS. Jei pas ką nors parai išvažiuodavo tėvai, butas nedelsiant būdavo okupuojamas Company. Ten glaustai sėdint kur pakliuvo, galima buvo drauge klausytis muzikos, gerti kavą ir kartais netgi vyną, o dar rečiau „čefyrą“, jei būdavo daugiau vietos, galima buvo netgi šokti, dėka tokios vietos stokos ir gimė tas įspūdingas  šokio būdas: išraiškingai linguoti stovint  vietoje bandant daryti pseudopantomimos judesius rankomis. Kai Company ateidavo į „Raganių“ grojamus vakarus ar į diskoteką „Saulutėje“ toks šokis sukeldavo neišpasakytą furorą, ypač tarp tokių, kurie tokį dalyką matė pirmą kartą, tačiau apie tai vėliau.

Nors Company ir yra skaitoma kaip hipių bendrija, tačiau iš tiesų, jie tik stengėsi kiek įmanoma būti panašiais į Vakarų hipius (gal dvasinio tobulumo taško ieškant, buvome netgi pranašesni...). Mes, sakyčiau beveik visi,  gimę gana puritoniškame socializmo lageryje, kur netgi „prancūziškas bučinys“ sovietiniuose „meniniuose“ filmuose apie pažangųjį žmonijos proletariatą buvo uždraustas, todėl įsimylėjusios poros ekrane romantiškai trindavosi skruostais ko pasekmėje, gandrų pavydui, gimdavo puikūs, apvalūs tarybiniai vaikučiai. Negalėjome taip staigiai atsipalaiduoti nuo tokių, jau į genus prasiskverbusių, varžtų. Ir tai normalu. Free Love, taip kaip ją kultivavo Vakaruose dar negalėjo prigyti, buvo „apylaisvė meilė“, peršokti per tokį moralinį barjerą, kaip: „Ką pasakys apie mane žmonės“ nėra lengva net ir šiandien.

Nebuvo ir gyvenimo komunomis nors, tokie bandymai vėliau ir buvo. Socialinės sąlygos tada buvo labai sunkios, netgi daugelis naujų sutuoktinių būdavo priversti gyventi su tėvais, surasti būstą komunai būtų neįgyvendinama užduotis, be to toks amoralus gyvenimo būdas, be abejonės, būtų organų nedelsiant eliminuotas...

Nemunas, pavirtęs skydu

Labai, labai senai kada vieninteliais „mobiliaisiais“ telefonais skaitėsi stovintys ant gatvių kampo telefonai automatai, kartais patalpinti į žavias pilka, kiek aprūdijusia spalva dengtas skardines būdeles, į vieną iš kurių patekus galima buvo už dvi kapeikas kalbėti „kiek lenda“ arba kol kas nors kitas, taip pat svajojantis su kažkuo pakalbėti „kiek lenda“ neiškrapšto iš ten gražiai išrikiuotais, labai jau neformalia kalba ištartais, išsireiškimais...  Vienintelė tokio „mobilaus“ ryšio bėda buvo tokia, kad užsikrėtę lipnia big beat(o) bacila būsimieji roko scenos liūtai nedvejodami išlupdavo telefono ragelyje patalpintas mikrofono magnetines rites, kad vėliau jas panaudoti savos gamybos gitariniams garso nuėmėjams (adapteriams). Todėl galima padaryti išvadą, kad ne vien „Grožis reikalauja aukų“ bet ir menas... 

Pats populiariausias socialinis tinklapis tais tolimais, bet dar ne visiškai užmarštin nukeliavusiais laikais, buvo Laisvės Alėja ir joje esančios kavinės. Ten draugiškoje aplinkoje galima buvo „perskaityti“ naujienas, „patalpinti“ savo įrašą (postą), susirinkti begalę „Like(ų)“ ir susirasti draugų. Pagrindinis naršymo po „Laisvės Alėjos socialinį tinklapį“ buvo vaikščiojimas po ją pirmyn – atgal (visus 1621 metrus į vieną galą). Toks vaikščiojimas vadinosi „šlifavimu“. Gaila, bet šiandieną jau niekas nebešlifuoja Laisvės Alėjos išmainę ją, mūsų audringos jaunystės meilę, į Facebook(o), Google+, Twitter, Instagram ir kitokių virtualių alėjų virtualų „šlifavimą“...

Ką gi, 1972 gegužės 14, sekmadienis pasitaikė gražus, šiltas ir saulėtas, reikia pasakyti kad visa likusi savaitė buvo pasakiškai graži ir šilta, tarytum kažkas pasirūpintų, jog artėjantys dramatiniai įvykiai mieste būtų nušviesti saulės ir šviesos, dar vienu ir gal pagrindiniu įrankiu tamsai nugalėti. Tai va, susitariau su Stasiu Palubinsku, su kuriuo grojome „Lakštingalos“ restorane Palemone susitikti mieste apie pusiaudienį, kad kaip reikiant pašlifuoti Laisvės Alėją, ir pasižvalgyti kas gi, po galais, vyksta jos „socialiniame tinklapyje“. Tik pradėjus šlifuoti netyčia sutikome būsimą garsųjį smuikininką Atį Banką (dabar Niagaros Krioklių muzikos festivalio meno vadovą) ir jau toliau šlifavome visi trys. Kažkur per vidurį Laisvės Alėjos, gal šalia buvusio „Laisvės“ kino teatro pradėjome jausti, kad iš priekio einantys šlifuotojai ir šiaip praeiviai kažko susijaudinę ir neatrodo kaip kasdieninė alėjos publika, kuo toliau žingsniavome, tuo jaudulio pojūtis stiprėjo. Pagaliau sutikome kažką, kurį iš matymo  pažinojome, klausiame ar mums tik atrodo, ar čia kas atsitiko, anas tvirtina per daug nieko nežinantis, bet lyg ir kažkoks vyrukas iš Vilijampolės susidegino Miesto sode išliejęs ant savęs trilitrinį stiklainį benzino.  Nors ir žinojome apie Vietnamo budistų ir Jano Palacho, bei kitų čekų susideginimus, tačiau mintis, kad tai gali įvykti ir pas mus nelabai tilpo į galvą, todėl buvome pilni visokiausių spėlionių... Priartėjome prie to medžio šalia kurio įvyko Romo Kalantos pasiaukojimas. Kūno ten jau nebuvo, šalia medžio buvo kelios saujos apdegusių drabužių ir dalis metalinio kelnių užtrauktuko... Pradžioje valdžios įvykių nekontroliavo, visą laiką ėjo ir ėjo žmonės. Po Miesto sodą ir aplink sklido įvairios versijos, bet mintis viena – dėl LAISVĖS. Nuo šių akimirkų žmonės pradėjo nešti gėles, tai padaryti reikėjo turėti pakankamai drąsos, bet LAISVĖS bacila užkrečianti, žmonės pamatę jog kiti nebijo, bėgo, pirko ir nešė gėles... Kažkuriuo momentu atėjo milicininkai ir susikabinę rankomis aplink medį neleido žmonėms priartėti, tada gėlės buvo mėtomos virš milicininkų galvų... Po to, gegužės 18-tą buvo neįvykusios masinės laidotuvės į kurias, Panerių gatvėje prie Romo namų mūsų žvali šliaužiotojų trijulė nužingsniavo apsiginklavusi Stasio Palubinsko fotoaparatu, tačiau ten jau buvo marios žmonių, gatvėje stovėjo įstrigę žmonių minioje autobusai ir sunkvežimiai. Aš dėl savo „milžiniško“ ūgio per minią netgi namo negalėjau pamatyti, tik „žemesnių“ už mane nugaras, Atis Bankas buvo ne ką už mane didesnis, na ir Stasys Palubinskas neviršijo žemiau nei apatinės vidurkio ribos... Žmonės užsilipę į įstrigusio minioje sunkvežimio kėbulą dosniai komentavo žemyn į minią vaizdus, kuriuos galėjo pamatyti. „Išnešė Kalantos nuotrauką“ – komentavo. „Truputį pravėrė duris ir sako kad jau priverstinai palaidotas prieš kelias valandas“ – ši žinia labai supykdė susirinkusius. –„Kaip palaidotas? , kokia nepagarba velioniui. Eime, prie vykdomojo komiteto, tegul paaiškina kas per „bajeriai“ ...“ Nieko įkalbinėti nereikėjo, minia pradėjo judėti centro link išsukus iš Panerių gatvės į kairę per Vilijampolės tiltą... Mes nusprendėme, kad gausis nerealus vaizdelis jei bėgte nubėgsime iki Neries kranto ir nufotografuosime minią einančią per tiltą. Bėgome ir suspėjome: minios avangardas jau buvo gerokai užsukęs į Šv. Gertrūdos gatvę, tuo tarpu, kai minios uodega dar net nenukulniavo iki tilto. Stasys fotografavo, kur dingo nuotraukos nežinia... Su minios likučiais nuėjome iki Miesto sodo, ten minia pasidalinusi į dvi grupuotes nuėjo reikalauti atsakymų prie vykdomojo komiteto ir saugumo.  Iki šio momento dar nebuvo jokių smurto požymių neskaitant kelių apverstų suoliukų. Mums su Stasiu reikėjo važiuoti groti į „Lakštingalą“ Palemone, labai nesinorėjo palikti tokių audringų įvykių, bet nieko nepadarysi.

1972 gegužės 19, penktadienis. Praleidęs pačias reikšmingiausias riaušių akimirkas nusprendžiau, kad negalėsiu sau atleisti jei nepavyks atsigriebti nors diena vėliau. Tuo metu gyvenome Savanorių pr. 235, iki centro eiti mažiau pusvalandžio, oras puikus, saulė šviečia, kulniuoju. Žaliakalnyje nelabai kas jaučiasi, gal kiek mažiau praeivių, tačiau nei „mentų“ nei kariuomenės nematyti. Pakeliui spaudos kioske matau naują „Nemuno“ numerį, nusiperku ir vartau jį žingsniuodamas. Įsuku į Žemaičių gatvę ir pradedu leistis Donelaičio gatvės kryptimi. Donelaičio gatvė pilna žmonių, nepalyginamai daugiau nei įprastą dieną, supratau kad Laisvės Alėja „sterili“ ir visi vaikšto lygiagrečiomis gatvėmis. Viliuosi, kad pavyks kaip nors prasisunkti į Laisvės Alėją, čia dar vyrukų to paties siekiančių pasitaikė, vienas sako: „Bandom eiti kiemais ir išlysti į Laisvę per „Kanklių“ kino teatro kiemą. Traukiam, gal koks dešimt ar penkiolika vyrukų (gaila panelių nebuvo, būtų buvę linksmiau). Niekas nekliudo judėti pirmyn, prieiname iki „Kanklių“ kiemo, jau matosi tarpuvartė – išėjimas į Laisvės Alėją. Atsargiai prisiartiname ir čia kaip „naujokai“ papuolame į pačią tikriausią pasalą. Kaip raudonieji Vasilijaus Čiapajevo raiteliai mus su iškeltais „bananais“, mirtimi akyse ir audringais kovos šūksniais iš gerai treniruotų, dar arielka nesudegintų gerklių puola būrys milicininkų. Be jokio sutartinio signalo visi mes stengiamės išnešti iš ten kuo sveikesnį kailį. Bėgu ir aš, akis išdegęs, mano plaučiai bėga atsilikę nuo manęs maždaug pusės metro atstumu. Nepavijo. Išbėgu atgal į pilną žmonėmis Donelaičio gatvę, bet „mentai“ vis dar vejasi. Prie troleibuso sustojimo įsimaišau į didžiulę minią žmonių, bet vienas „mentas“ nebuvo labai jau durnelis... Vaikštinėjo po minią ir žiūrėjo kas suprakaitavęs ar giliai alsuoja. Mano plaučiai įlindę atgalios į mano neypatingai sportinį kūną privertė mane kaip žuvį ant kranto gaudyti orą... Ir štai „mentas“ stveria mane už plaukų ir pradeda mane vanoti „bananu“, taikosi pagrinde į nugarą, šonkaulius ir inkstus. Prisidengiu „Nemuno“ žurnalu lig skydu. Smūgiai tenka kiek į žurnalą, tiek į ranką jį laikantį, ir į ten kur nesuspėjau prisidengti. Adrenalinas verda kaip rusiškas „samovaras“ į kurį deguonis paduodamas pumpuojant „kerzinio“ čebato aulą, jokio skausmo nejaučiu. Aplink „mentą“ mane vanojantį, ir mane besidengiantį „Nemuno“ žurnalu susidarė žmonių ratas panašus į „Šapito“ cirko areną, kuris „mento“ atžvilgiu pradėjo grėsmingai siaurėti ir susitraukė iki pusantro metro skersmens, pasigirdo reikalavimai: – „Seičas že uberi banan, ubliudok“. „Mentas“ nustojo daužęs, bandė stotis ant pirštų galiukų vildamasis pamatyti kur nors netoliese raudonai – mėlyną kito „mento“ kepurę, bet minia buvo per didelė... Suprato, nei manęs areštuoti, nei toliau daužyti nesigaus, tada sako: - „Ubiraisia ot siuda paršivi gippi, čtoby ja tebia zdes bolše nie videl“. Minia prasiskiria ir leidžiai „mentui“ išsivaduoti. Kai kas ploja man per petį ir sveikina nepasidavus... Supratau, kad jau neatsigriebsiu ir mūšis, deja, pralaimėtas. Sakau sau, reikia vyniotis namo, adrenalinas dar dirba, skausmo jokio. Pasižiūriu į „Nemuno“ žurnalą – iš ano, vargšelio, tik skiautės... Bepėdinant namo pradedu jausti kažką panašaus į pulsavimą kiekvienoje vietoje kur „mento“ bananas pabučiavo mano kūną. Jau pusiaukely matau, kad dešinės rankos pirštai, kurie laikė sugniaužę „Nemuną“ pasidarė stori kaip šviežios Kauno maisto kombinato gamybos sardėlės. Vėliau, parėjęs namo apsičiupinėju ir jaučiu, kad ant nugaros ir šonų po oda išbrinko to paties maisto kombinato karšto rūkymo dešros. Sekančias kelias dienas „Lakštingaloje“ prie būgnų mane pakeitė a.a. Mikas Kaganas, o aš išdidžiai sėdėjau prie baro visiems demonstruodamas savo kovines žaizdas ir buvau bufetininkės vaišinamas nuskausminančiais skysčiais. Nuo tų dienų praėjo labai daug metų, tačiau iki šiol mane kamuoja klausimas: kas gi, po perkūnais, buvo publikuota tame 1972 metų gegužės mėnesio „Nemuno“ žurnalo numeryje, kurio popierinis kūnas ir tokia mums visiems artima meninė dvasia priėmė didesnę dalį man skirtų smūgių...

Raganiai 

Liongino Leščinsko ir Natano Gitkindo nuotraukos.