PASAULIO TAUTŲ MUZIKA. ŽANRAS, vertas saugoti banke...

Štai tada, 1992 metais, mane pakvietė radijas. Kaip šiandien atmenu, - pirmoji laida, po perklausos, buvo ištransliuota balandžio 12 d., per taip vadinamą sovietinę kosmonautikos dieną. Kiek puikių, išmintingų žmonių tuo metu sukosi radijuje, vien vardindamas puslapį prirašytum. Honoraras už laidą buvo mažesnis nei tuščia garso kasetė parduotuvėje. Visos laidos buvo rengiamos iš asmeninio turto... Per 17 metų palikau daugiau nei 800 autorinių laidų radijo archyvams. Net baigus darbus, tos laidos dar 5 metus buvo transliuojamos. Susitikus gatvėje pažįstamus pasakodavo kokią laidą „vakar“ girdėjo. Taip – Pasaulio tautų muzika, paskui – Europietiškų-neeuropietiškų kultūrų muzika, po to – Skambanti planeta turėjo didelį susidomėjimą. Klausytojai rašydavo klausdami kur įsigyti tokios ar kitokios muzikos, studentai prašydavo medžiagos savo darbams. Jau tada radijo vadovybė suprato, kad mūsų stiprybė savitume, unikalume. Todėl, kai Prancūzijos radijas pasiūlė išleisti lietuvių liaudies muzikos CD -, nedelsiant jį parengti buvo patikėta man. Apsigyvenau radijo archyvuose... Kokių recenzijų ir atsiliepimų buvo sulaukta. Štai, kad ir čia: http://www.mustrad.org.uk/reviews/r_index.htm  (Pristatymas ir komentarai – prancūzų, anglų ir lietuvių kalbomis).

Dar šiandien netrūksta užklausimų, kur tą, ar kitą CD/MC gauti.... Prabėgo beveik 30 metų... sakysite – ką jis čia, žmonės tiek negyvena... Taip, ne žmonės, - jų darbai gyvena. Ir ryšiai, normos, ekonominių-kultūrinių (su tradicijomis, papročiais, įvairiausiomis menų formomis) susijusi santykių visuma, vadinama „kultūra“. Tada sakome – Antikos kultūra, Egipto, Bizantijos, Rytų, actekų, majų ir pan. Kultūros istorijoje tautos stiprios ne raumenimis ir iškasenomis. (užkariavimais ir grobimais kuriama tik barbarų istorija). Skelbiant UNESCO nematerialaus paveldo vertybių sąrašą, nesvarbu kokio ploto ir kiek gyventojų turi tauta, svarbu – ką ji sukūrė, ką davė pasauliui. Lietuviai sukūrė ir išplėtojo sutartines (ne tik, bet aš kalbu apie muzikines tradicijas). Tokia maža, tik 150 tūkstančių gyventojų turinti tuvių tauta (praktikuoja ir aplink esančios Centrinės Azijos tautos) turi gerklinio dainavimo tradicijas. Australijos aborigenai valandų valandas nesustodami, naudodami ištisinio kvėpavimo techniką gali pūsti savo didgeridu...

Va nuo čia gal ir pradėsiu: deja, šiandien mūsų radijas užkimštas anglo-amerikietiška produkcija, net savaitės kultūros, tuo labiau - ištisinės pokalbių, muzikinės laidos „permušamos“ anglo-amerikoniškais, nusenusiais hitais, vienos dienos-vienos dainos atlikėjais. Likimo ironija: kovo 16d. po 10 val. žinių buvo pristatoma nauja iniciatyva – įdarbink mano kūrybą, kad sunkiu, dabartiniu laikotarpiu būtų palaikomi Lietuvos autoriai ir atlikėjai. Po trumpųjų žinių, - laida apie grįžtančių emigrantų problemas. Per tą valandą nuskambėjo 4 „importinės“ kompozicijos, kurios, kad ir mažais skaičiais – atėmė iš lietuvių, apie kuriuos buvo kalbama, honorarus. Ak, deive Ironija, kokia tu akla ir kurčia..!   Pagaliau - kur prancūzų, italų, vokiečių, ispanų, portugalų, skandinavų.... muzika? Australų radijo Melbourne Village laidos kūrėjai vis rašo – atsiųskite bent ką, kad tik galėtume „atskiesti“ tą ištisai skambančia anglo-saksų tradiciją... Susipažinau su jais didžiausiame Australijoje Woodford Folk Festival‘yje 1998 metais. Tada tiesiogiai transliavo Sutaro koncertą. Po to susitikome ne kartą ir Australijoje ir Lietuvoje, padarėme ne vieną eterio pokalbį ir apsikeitėme galybe muzikos. Taip atsirado pirmasis mūsų serijos Pasaulio tautų tradicinės muzikos leidinys – Australijos aborigenų muzika ir šokiai iš  Queensland‘o ir Naujojo Pietų Velso. Jį parengti padėjo šviesios atminties dr. Genovaitė Kazokienė, atvežusi į Lietuvą Australijos aborigenų muziką, paskaitas ir muzikantus, Lietuvai dovanojusi jų kultūros reliktų. Kaip Ji džiaugėsi, kad Lietuvoje domimasi tų, primityviųjų tautų kultūra! Tada suradome tuvius. Suradome juos festivalyje Vokietijoje, vėliau Lenkijoje. Ten ir sukirtome rankomis, - darome CD. Artėjo 2000 m., amžių virsmas, visi laukė kažko naujo, netikėto.

Mūsų, LR studijoje įrašytas albumas nebuvo pasaulinė naujiena, jau kilo gerklinio dainavimo bumas, pasaulyje pradėjo „siautėti“ žymiausia tuvių grupė Huun Huur Tu. Bet mūsų CD buvo toks, kad tik išklausiusi, viena žymiausių pasaulio muzikos leidybos kompanija ARC paprašė licencijos albumą įsigyti. Tą albumą (su komentarų vertimu į anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų kalbas) pats mačiau parduotuvėse Los Angeles, Tokijuje, Melburne, Berlyne, Paryžiuje ir dar kitur. Recenzijų ir atsiliepimų dar ir dabar parašoma, o Ay-Kherel surengėme gastroles ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. To, antrojo vizito Latvijoje metu, Rygos studijoje įrašėme antrąjį grupės albumą su garsiu (gydančiu) šamanu Lazo Mongush ir jo užkalbėjimais - kamlanye.  Jį iškart „pagriebė“ ir išsileido čekų kompanija Fontana music library. Beje, apie grupės ir šamano koncertą Rygos pirklių rūmuose labai gražiai atsiliepė tuometinė Latvijos prezidentė Vaira Vike - Freiberga. Ketvirtasis serijos albumas užgimė Taivanyje, mėnesį besitęsiančio festivalio, kuriame dalyvavo 62 šalių atstovai, metu. Gerai tai atmenu, nes SUTARO vaikinai laimėjo Pasaulinį festivalio krepšinio turnyrą, finale aplošę Meksikos rinktinę. Turiu dar ir diplomą, kurio negaliu perskaityti, nes gaila, - tos kalbos nemoku.  Kirgizus pakvietėme į Lietuvą, festivalį „Skamba skamba kankliai“ Atmenu, po solinio koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje, grupė bisavo su Scott‘o Joplin‘o regtaimu Klevo lapas (Maple Leaf  Rag). Salė atsistojusi „griaudėjo“, o žiūrovai neatstojo, - kur juos tokius ir suradote? Grupės Omur CD su papildomais, jų rekomenduotų kolegų įrašais buvo išleista Lietuvoje 2005 metais ir momentaliai „užprašyta“ čekų Fontana music library. Savo medžiaga ir repertuaru, kirgizų muzikinių tradicijų pristatymu, - leidinys unikalus, susilaukęs daug dėmesio ir pagyrų. Prieš pusmetį pasaulį išvydo ir naujausias serijos Pasaulio tradicinė muzika albumas – Indija muzikoje. Jis dar skinasi kelią į rinką, tačiau atsiliepimai plaukia iš Berlyno, iš už Atlanto ir iš pačios Indijos. Ką gali maža šalis ir dar mažesnė leidybos kompanija? Atrodo, - kaip ir nieko. Tačiau, kaip jau minėjau, -  kalba ne žmonės, kalba darbai... Dar prieš keletą metų Muzikos barų puslapiuose skaičiau maestro Giedriaus Kuprevičiaus pasakojimą apie užsienio muzikos prekių parduotuvėje įsigytus Putumayo Music World Pasaulio tautų muzikos CD. Su kokiu entuziazmu jie buvo pristatomi. Dabar kviečiu būti atidesniais, - reikia įsitikinti, ar įrašas negamintas Lietuvoje? Tradicinėje muzikoje įžvelgiu dar vieną, ypatingo stiprumo efektą: savitumą, unikalumą, neįkainojamą vertę. Ypač šiandien, kai dauguma laisvės vartotojų laikotarpio kūrėjų su savo kūryba „mutavo“ į anglų kalbą, patikslinu – ne pristatymais ir komentarais, bet visa KŪRYBA. (Baisu, kiek pažįstamų savo buitinėje kalboje naudoja angliškus posakius, bereikšmius žodžius, - cool!, tikrai gyvenime padarys karjerą, galės pasistatyti antkapius su angliškais užrašais). Tradicinė muzika tapo tas bankas, kuriame laikomos brangiausios vertybės. Niekam neateina į galvą versti į anglų ir dainuoti Kubos sonų, Tuvos, kiniečių, indų, zulu, pigmėjų, indėnų ritualinę muziką, mūsų sutartines, skandinavų joikas.... Tuom jos ir įdomios, skirtingos, nepakartojamos. Nesu prieš nei prieš anglų, ar kokią kitą kalbą, netgi mūsų, tarptautinei rinkai skirtuose leidiniuose daug anglų kalbos ir komentarų. Bet naudoti kalbą ten, kur jos nereikia, purvinti mūsų, vieną seniausių ir gražiausių pasaulio kalbų – nusikaltimas, vedantis į Bartos, Sembos, Natangos, Nadruvos, Pamedės, Pagudės, Varmės ir kitų mums giminingų genčių likimą. Negi to siekiame?

Antanas Phocas...
Vilnius, 2021 kovas