THE SKYS „Automatic minds“ (2019, The Skys leidimas). Recenzija. Šiuo albumu The Skys suformavo „savo veidą“, ir tuo viskas pasakyta

         Nežinoma A pusė, ekspozicija:

         Niekada negirdėjau nieko nei apie The Skys, nei apie jų muziką. Bet va, rankose laikau kompaktą, su žiedais, o žiedus aš mėgstu. Gal 7 metus iš Berlyno Žaliosios savaitės (Grüne Woche) vis parsivežu ką nors, kas gali žydėti. O čia va, - pražydusios galvos. Tikrai norėsiu tą paveikslą pasikabinti ant savo didžiosios sienos (jei tik neaplenks MO muziejus...). Garsiai samprotauju: jeigu jos žydi, tikriausiai nesutelpa smegenys, o jei smegenys nebesutelpa – vadinasi, nori kažką pasakyti... Taip filosofuojant, randu ir pavadinimą - Automatiniai protai (Automatic minds). 
          Jeigu kokiam dailininkui užsakyčiau nupiešti tylą, skausmą, mintį, - vargiai mūsų požiūriai sutaptų. Taip yra ir muzikoje. Skiriasi skoniai, pažiūros, interesai, tikslai. Svarbiausia muzikoje – nepalikti abejingu, gebėti sujaudinti. Tada ji „gera“, ne bevertė. Šiandien pasaulyje tiek visokiausių problemų, neišspręstų klausimų ir dar daugiau temų, kurios vienaip, ar kitaip „prasiveržia“ į visas gyvenimo sritis, veikdamos mūsų mintis ir poelgius. (Beje, tai vyksta jau šimtmečiais.). Gal Automatiniai protai gali išspręsti mus užvaldžiusias problemas, gal gali bent patarti, kaip su jomis elgtis? Ką protai nori pasakyti, kokią žinią neša? ... pasaulis pilnas tuštybės, kančių, svaičiojančių, amoralių turtuolių, - atsikratyk jų... be vandens miršta gėlės, medžiai, - kur ta taryba, ką ji aukos, kad gražintų žemei gyvenimą.. kur meilė, kur jausmai, jeigu pavogta širdis kraujuoja, o naujos poros vis laimės per skausmą istoriją kartoja... negalvokite, kad auksas yra viskas, nes ir jo turint, aplinkui tvyro tuštuma... Tai tik dalis minčių, kurios kalba apie žmonijos egzistenciją, gyvenimo prasmę (Templar‘s last stand, Dead end), žmonių susvetimėjimą (Communication), nevengiama mitologinių vaizdinių (Dry water), ieškoma sprendimų ... kovoti su baimėm pasaulyje, kitaip – pabaiga arti (Dead end).  

           Žinoma B pusė, temų perdirbimas:

           Klausant albumo, negaliu atsispirti pagundai „įlįsti“ į garso vidų. Tuoj pat atslenka mintys apie muzikos instrumentų prigimtį, jų funkcijas pirmykščių genčių bendruomenėje. Jiems rūpėjo garso tonas, stiprumas, aukštumas, - savybės, padedančios iššaukti lietų, kalbėtis su dangaus ženklais, atlikti ritualą prieš medžioklę, ar laimėti pergalę prieš konkuruojančią gentį. Pagal garso „magiją“ Rytų tautos sėjo derlių, spręsdavo darbų pradžią ir kitus svarbius egzistencijos klausimus. Ne veltui antikinėse monetose, šalia delfinų, bičių, arklių vaizduojami muzikos instrumentai, - dažniausiai lyros, nes buvo manoma, kad muzika užsiiminėti gali tik dievai. Tik vėliau ant monetų atsirado kovų vežimai, imperatorių portretai, valdomo krašto žemėlapiai, karūnos, vėliau dar karūnos ir ant meškų, liūtų, suprask – jų totemų-globėjų. Dar ir dabar kai kuriose tautose, išlaikiusiose pirmykščius tikėjimus ir ritualus, instrumentą į rankas gali paimti tik žynys, šamanas, krivis, raganius, ar panašus, turintis galių paveikti aplinkybes, laiką, lemtį. Man The Skys garsas skamba taip pat „šamaniškai“ įtaigiai, taupiai, lyg atliekantis jam numatytą funkciją. Žinoma, viską reikia priimti šių dienų kontekste, įvertinant  civilizacijos ir technikos pasiekimus, tačiau savo esme, aš čia matau ryšį. Jeigu suskamba garsas, - jam leidžiama suskambėti tiek, kad užsipildytų erdvė spalva, kurios dabar reikia. Jeigu suskamba garsų eilė, - jų spalvomis formuojasi vaizdinys, nešantis žinią iš Automatiniuose protuose užprogramuotos idėjos. Čia, kaip filme be ekrano, garso takelyje, melodinė linija, harmoninės jungtys taip tiksliai iliustruoja vaizdinius, kad tekstai galėtų būti ir japoniški, vis tiek būtų aišku, apie ką opusas... Muzikantai, kompozicijų autoriai valdo garsą, generuoja jo kryptingumą, jungia, skiria, keičia ritmiką, žaidžia tempais ir tembrais. Atrodo, mažos detalės ir kiek nedaug jų tereikia, (bet kaip reikia!), kad nuo tos automatikos išvaduotų flamenco gitara - Nil Taylor (Automatic minds). Keli saksofono – Justin Klunk pasažai taip puikiai atskiedžia galingus, tirštos faktūros rifus (Automatic minds, Singing tree) gražindami į kasdienę, bet malonią rutiną. Trumpas „klapsinčios“ klaviatūros epizodas tarp galingų, elektroninių tutti akordų, bet kaip jis vaizdžiai iliustruoja „proto‘ perteklių (Get rid of this). Kažkur boso arpedžio, kažkur rifas, soliaga gitara ar klavišiniais (Love of life), santūri kelių fortepijono garsų linija (Singing tree, Dead end) – virstanti žėrinčiais gyvenimo pasažais, intervalais ir sąskambiais, kuriuos nutraukia tiršta, dinamiška, laipsniškai tonais kylanti ir taip įtampą kurianti eklektiška pasaulio pabaigos disforija (Dead end), kontrastuojanti su lyrišku, harmoniniu leitmotyvu, - troškimu išgyventi. Tokių epizodų kupinas visas albumas. Turiu pastebėti, kad tiek Boženos, tiek Jono balsai mano ausims tapo svaresni, įgijo deklaratyvumo, bet neprarado jautrumo (duetas Singing tree, Dead end), o ir visas albumas gana dinamiškas, sukauptas, neperkrautas ir stilistiškai vientisas. Ir užtenka vienintelio varpo dūžio, kad iš mitologinio vandenų pasaulio būtum gražintas „namo“ (Dry water).

            Repriza: 

            Pažįstu aš juos. Kiek mažiau žinau Justiną Tamaševičių (bosas) ir Ilją Molodcov‘ą (mušamieji, perkusija), bet sprendžiant iš to, ką girdžiu grojant grupei, - jie yra puikūs, gerai „aikštę matantys“ komandos žaidėjai sugebantys ne tik užpildyti laisvą plotą, bet ir generuojantys, konstruojantys idėjas. Užtat Boženą Buinicką (kompozitorė, pianistė, dainininkė) ir Joną Čiurlionį (grupės vadas ir siela, kompozitorius, gitaristas, vokalistas) visai neblogai pažįstu. Dargi nuo mokyklos suolo Joną pažįstu, kai Jis laimėdavo miesto švietimo skyriaus organizuojamus moksleivių autorinės dainos konkursus. Jau tada Jis turėjo ką ir kaip pasakyti, apie ką pamąstyti, todėl nesistebiu jo pasiekimais karjeroje – iki filosofijos daktaro laipsnio. Visada jis buvo tiesus, viskuo besidomintis, atsakingas, iniciatyvus ir kūrybingas. Kaip ir Božena, studijavo kompoziciją ir galėjo tapti profesionaliu kūrėju (todėl ir mintis sudėliojau sonatinio allegro forma). Pasirinkęs filosofiją ir neapleisdamas muzikos, Jis įgijo galimybę paviešinti savo pažiūras garsais, piešti vizijas melodijų linijomis, spręsti sielos konfliktus prieš pastatydamas harmonines jungtis ir puošdamas jas instrumentų tembrais, sąskambiais, tempais, formomis. Nenuostabu, kad Jis turi garsių bendraminčių iš aukščiausios pasaulio muzikos lygos, (kaip ir albumo fonogramos kūrėjai, išvardyti oficialioje grupės svetainėje: www.theskys.com), kurie grupei talkina ir bet kada pasiruošę atsiliepti į pasiūlymus. Negaliu ir nenoriu The Skys kūrybos ir profesionalumo, garso kokybės lyginti nei su Pink Floyd, nei Genesis, Yes, nei Alan Parsons Project, The Moody Blues, Jefferson Airplane ar kitomis prog-psych-art rock grupėmis. Šiuo albumu The Skys suformavo „savo veidą“, ir tuo viskas pasakyta. Grupės įvertinimai, turai, kūryba aprašyta interneto svetainėse, populiarumo top‘uose. Nesuprantu tų „specialistų“, kurie gyvendami šalyje, turinčioje tokio kalibro grupę (kurios albumą Automatic minds Olandijos ekspertai įvertino 9.5 balo iš dešimties), - jos nemato, negirdi ir nesupranta, vis dar bręsta, žavėdamiesi „garažiniais“ atlikėjais. Matyt su proto automatika tikrai ne viskas gerai, arba, - tiesiog „protingos muzikos“ mums nereikia...  

           Post scriptum:

           Kol skaitėte mano pamąstymus, sukeltus The Skys muzikos garsų, grupės albumas Automatic minds, kaip ir dera – turintis A ir B puses, vinilo pavidalu išvydo pasaulį. Kaip tokiu atveju sakoma, - ieškokite parduotuvėse. Tiražas labai, labai limituotas...

Antanas Fokas,
Vilnius, 2021 kovas.