THE SKYS. “Postmodern game” (2004, SUTARAS / Kukū SMF 2-002). Recenzija

Netgi sunkiausiu laikotarpiu, kai rokas nukrypo į palydovinius mados žanrus, tikrieji rokeriai ir jų gerbėjai nepasidavė komercijos ir pop industrijos kaprizams, nelindo į topus ir neleido savo vardais darytis reklamos kitiems. Ką davė Lietuva roko istorijai – atsakyti nebūtų sunku! Lokaliniai ansambliai kopijavo lenkų, vengrų, netgi baltarusių grupes, o autorinė jų kūryba nepasižymėjo brandos elementais. Banalūs tekstai ir primityvi muzika neturi pagreičio ir perspektyvos išlikti. Todėl mada keičia madą, o ją formuojantys žmonės kraunasi sau pinigus.

Kitas dalykas, kai muzika turi savo filosofiją ir yra skirta ne kojoms, bet ausims. Lietuviški pavyzdžiai ausims atsiskleidė stambiomis formomis (Velnio nuotaka, Ugnies medžioklė) ir tarytum apmirė pradinėje vystymosi stadijoje. Turėdami puikių muzikantų lietuviai pradėjo džiazuoti, improvizuoti ir kitaip atspindėti intelektualinio meno sroves, nors savo scenine išvaizda niekaip negalėjo išlipti iš rokerių džinsų ir pigių marškinėlių kolekcijos. Gi rokeriai savo potenciją sufokusavę į muzikos ir teksto prasmę, nors 30 metų pavėlavę, pradėjo rodyti, kad irgi moka groti. Kai kurios lietuvių grupės noriai beldžiasi į ilgas keliones, kad savo tautiečiams parodytų ką moka. Tačiau šiandien svarbiau save parodyti ir pasirodyti ne pirmokams ar mėgėjams, o patyrusiems vilkams, darantiems vėją pasaulinėje roko scenoje. Tokį drąsų žingsnį padarė lietuvių grupė THE SKYS (Jonas Čiurlionis, Alexandr Liutvinskij, Gediminas Alekna, Algirdas Kučinskas ir Vitalijus Katysovas), visiškai šviežiai dalyvavusi viename svarbiausių pasaulyje roko muzikos renginių -The New York International Music Festival (www.nymusicfest.com).

Prieš pat kelionę muzikantai įrašė savo trečiąjį albumą, pavadindami jį intriguojančiu pavadinimu “Postmodern Game”. Čia THE SKYS liko ištikima savo ankstesnių albumų stilistikai, bandydama apjungti alternatyvios muzikos, art roko ir hard’o skambesį, priversdama jį paklusti vokaliniam, sakyčiau, kiek per mandagiam bardo Jono Čiurlionio rečitatyvui. Jonas, beveik šimtaprocentinis visų kompozicijų autorius pagrindinį dėmesį skiria tekstui (kuriuos jis rašo laisvai angliškai), įprasmindamas jį papildomais garsais, panoramomis, triukšmo efektais, netgi pašnekesiais studijoje.

Jo kompozicijose pasakojimas teka stipria vaga, kurią palaiko ne tik geras instrumentinis pritarimas (griežtas kietas ritmas, gitarinės soliagos, bosiniai rifai: Chicago Bum, Mommy’s Son, Broken Sounds of Truth), bet ir svajojantis saksofonas, beveik kaip per išpažintį nuoširdi vokalistė ir kiti, meistriškai surikiuoti garsų ansamblio žaidėjai (Waiting for the Light, D-minor). Kompoziciją Virtual Reality galėčiau drąsiai dėti prie geriausių pasaulinių pavyzdžių ir nedaug kas teatspėtų, kad čia groja lietuviai! Faktas: puikus albumas, įrodantis, kad ir roko muzikantų Lietuvoje yra! Kad tai nėra atsitiktinumas – pelnytas geriausios tarptautinės grupės prizas New York’o festivalyje.

Antanas Fokas Vilnius, 2004 liepa.