VIRGINIJA / PIEVOS „Tolumėla“ (2020, Dangus DNG 067). Recenzija

Būdamas meniškos prigimties, Ugnius Liogė gana subtiliai ir atsakingai žvelgia į vizualiąją baltų filosofijos pusę, todėl daug jo pačio ruoštų ir „Dangaus“ išleistų leidinių neperkrauti vaizdiniais, pertekliniais simboliais, vyrauja natūralios gamtos motyvai. Asketiškas vaizdelis, bet visko tiek, kiek reikia. Viršelyje - vainikuota, į horizonte nutolusį praėjusių laikų ir išnykusių genčių skambantį (gal emigruojantį?) kultūrinį sluoksnį žvelgianti Virginija prasiverš, kai tik diskelis pasieks grotuvą. Pirmieji sąskambiai, ir atminty iškyla pokalbių su Vakarų Afrikos muzikantais nuotrupos - “... mes kiekvienam įrašomam kūriniui stengiamės suteikti ką nors afrikietiško: ar tai būtų poliritmika, dialektas, instrumentų tembrai, šokių ritmai, tempai...“ Mes, kažkodėl, vis stengiamės, kad lietuviška muzika būtų kuo labiau svetima, pasaulietiška, moderni, vis neatsikratome savo provincialaus noro „pamokyti" pasaulį, kaip turi būti. Čia neatmetu netgi nacionalinio radijo muzikos redakcijos „patriotų“ pozicijos, kurie net „Piliakalnių metų“ reklamuojamam anonsui sugeba parinkti airišką muziką. (Matyt galvoja, kad lietuviai kilę iš airių...) Jau nekalbu apie chronišką, vis skatinamą ir jau gerokai užsitęsusį virusą, kurį įvardinčiau kaip „modernaus baleto“ parodija, vardu „Eurovizija“...

Nuvilnija dambrelio vibracijos, „užsiveda“ iš viduramžių užsilikusi ratukinė lyra, žemais tonais (pagal Rytų filosofiją – kuo žemesnis tonas, tuo aktyvesnis bendravimas) kuždasi sielos, erdvėje pradeda kauptis ritminės formulės... Introdukcija transliuoja perspektyvą, verčiančią suklusti. Dar kartą peržvelgiu išvardintą instrumentarijų ir pats sau prisipažįstu: ir man patinka akustiniai, autentiški instrumentai. Bet kaip juos sudėlioti į gerai skambantį orkestrą? Suskamba kanklės, atitaria akustinė gitara (vyraujanti visose albumo kompozicijose), pasigirsta ramiu, bet gana ryžtingu, malonaus tembro balsu ištarta tai, kas buvo visko pradžia, - žodis! Su tautosaka susipažinę žmonės gerai supranta žodžio vertę. Ypač šimtmečiais šlifuotų, išgyventų, pasvertų, į išminties ar kančios vaizdinį „suvertų“ žodžių vėrinį, kuris tiesiog prašosi būti ne tiek ištartas, kiek išdainuotas.

Bet kas, jeigu tas vaizdinys ar siužetinė linija jau „apvilkta“ viena ar kita melodine linija, jau paplitusi regionuose ir seniai sudėliota į archyvų lentynas? Čia Virginija pasirinko patį sunkiausią įmanomą variantą. Seniai žinoma, kad žymiai lengviau sukurti visiškai naują dainą, negu pakeisti muziką senai, ir dar gerai žinomai. Virginija pasirinktus siužetus ir vaizdinius „apvilko“ naujomis, savo išgyventomis melodijomis, dermėmis, aranžuočių spalvomis ir ritmika, kurios taip natūraliai pritapo senųjų liaudies dainų tekstams, kad atrodo, - taip visada buvo ir taip turi būti! (Čia turiu paminėti ir labai subtilų Donato Bielkausko indėlį tiek įrašant ir suvedant garso takelius, tiek labai atsakingai ir savo vietose „įjungiant“ sintezatoriaus registrus). Vienintelė autorinė Gegiūla, ir ta tokia artima, natūrali ir prasminga, su giliu sielvartu apie gyvenimo ir (įžvelgiu...) – ne tiek asmeninę, kiek visos tautos išlikimo dilemą. Tokia, mistinė ir ilgesinga, socialinius santykius nusakanti Nei vėjai pučia, aktyviai ritmizuota ir beveik ritualine apeiga tapusia, iki širdies skausmo pažįstama Saulala raudona, su aiškiai ir visiškai mūsų laikų filosofiją atspindinčia protesto jėga: nenoriu miego, neisiu! (Žinau savo teises!) Stakatiniais akordais (kiek galima pagroti staccato akustine gitara?!), sinkopuotu ritmu šokinėja, spardosi tarytum iš partitūros nužengęs kumuliatyvinis Oželis. Toks pat laužytos ritmikos, kaip sutraukytas gyvenimo siūlas, tempiasi rekrūtinė Atain rudenėlis, kai tėveliui reikia vaiskan vežti savo mylimiausią sūnų. Sodrus, lyriškas, bet ne mažiau aktualus ir jausmingas, stygomis akompanuojamas dviejų šakų (tėvelia ir motinėlas – karvelėlio ir gegutės metaforomis) rūpestėlis dėl savo brangiausių tinginėlių, kurių vienas visai nebesirūpina žirgeliu, o kita – rūtelėm, sudėliotas į Unksti rytų keldama. Ar šiandien neaktuali nenorinčių dirbti tema? Koks šiltas ir nuoširdus asmeninis išgyvenimas liejamas baladėje Sirga panela. Klausydamas jauti, kaip auga įtampa, kurią sustiprina dainos formavimas, faktūros tirštėjimas, platėjimas, išsiliejantis į „Anapilio chorą ?“ ir lamzdelio skundą: kirskit galvalų, guldykit prie šalalų... Beveik hard rock‘inė, gitariniais rifais ir perkusija griežta forma sudėliotas našlaitės iššūkis - Ėjau per lauką, skambantis ne tiek su gailesčiu, kiek su ryžtu ir drąsa, kurią padeda įtvirtinti dermių gretinimas, papildomų tonų spalvos: nečiulbėkit paukšteliai, neturiu aš tėvelių... Kažkiek artima jai ir Oi toli toli su lyg dvasių šokiui kviečiančia perkusija, vėl - „Anapilio choru“ ir vakarėlyje iš Tolumėlas, iš už debesėlių laukiamu tėvužėliu... Sunku patikėti, kad tos dainos tik „vakar“ sukurtos. Atrodo, jos buvo dainuojamos ir gludintos šimtmečius, tik niekas jų negirdėjo. Akcentuota ritmika, puikus žaidimas instrumentų tembrais, balsų koreliavimas, imitacijos, kanono ir kitų daugiabalsės muzikos formų naudojimas akustinėje erdvėje atrodo toks šiuolaikiškas ir gyvas, kad nepastebi, kaip prabėga tos 38 minutės. Jautiesi lyg perskaitęs puikią knygą, kurią vėl ir vėl norisi atsiversti. Dar didesnę vertę albumui suteikia tarmės spalvos...

Pirmyn, Virginija! Jūsų „Tolumėla“ atrodo tokia tikra ir šiuolaikiška, tokia artima ir subrandinta, kaip šimtmečiais šlifuotas aukuro akmuo, kurį visi nori paliesti, nes ant jo sukrauti ir palaiminimas, ir neišvengiamas likimas... Kūrybinės sėkmės!

Antanas Fokas, Vilnius, 2021 m. vasaris.