Naujosios muzikos žvalgas

Styginių kvartetai „Chordos“ ir „Kronos“ – tai ne tik pavadinimo panašumas. Kaip pačiam tai atrodo?

Iš tikrųjų tai ne tik panašumas. Mums kuriantis, „Kronos“ kvartetas buvo pavyzdys, kaip turėtų atrodyti ir veikti šiuolaikinis kvartetas. Turėjome galimybę klausytis jų įrašų, o didžiausią įspūdį paliko jų koncertas 1996 m. Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje – gyvas atlikimas visiškai nesiskyrė nuo įrašų kokybės, viskas surežisuota, įgarsinta, suderintas apšvietimas ir t. t. Tuo metu Lietuvoje tai atrodė kosmosas: specialus apšvietimas, puikus styginių instrumentų įgarsinimas, kartais net kiekvienai kompozicijai sukuriama speciali akustika, kūrinių sudėtingumas ir įvairovė, naujos grojimo klasikiniu instrumentu technikos... Lietuvos atlikėjai tuo metu tokių galimybių neturėjo, nebuvo ir atlikėjų, grojančių bent panašų repertuarą.

Visi tie įrašai, koncertai padarė didžiulį įspūdį ir inspiravo sukurti ką nors panašaus. Tai ir įvyko po dvejų metų, kai mes keturiese – Ieva Sipaitytė, Eglė Jurašūnaitė, Darius Stabinskas ir aš – susibūrėme groti kartu. Visi buvome „Kronos“ kvarteto gerbėjai, repertuarą galvojome atlikti panašų ir, ėmus svarstyti apie mūsų kolektyvo pavadinimą, ieškojome tokio, kuris turiniu asocijuotųsi su „Kronos“.

Mums labai padėjo Jonas Vilimas, tuometis mūsų vadybininkas, arba prodiuseris, kaip dabar sakoma. Jo graikų kalbos žinios gana greitai padėjo rasti sprendimą. Chorde – graikiškai „styga“, o tam, kad matytųsi asociacija su „Kronos“, pridėjome galūnę -os – taip atsirado pavadinimas „Chordos“. Šiame pavadinime yra dar viena slapta reikšmė: Chordus – vėlyvas. Tuo metu naiviai suvokėme save kaip jau pakankamai pasenusius ir vėlokai pradedančius tokią veiklą, tad antroji reikšmė buvo tiesiog mūsų slaptažodis. Bet Kronos-Chordos-Chordus-Chorde sukūrė nuostabią grandinėlę į tai, ką šiandien vadiname „Chordos“ kvartetu. Vėliau, žinoma, dar atradau „Arditti“ kvartetą – tai kitoks modernaus kvarteto pasaulis. Galima sakyti, jog dabartinio „Chordos“ genezė vyko paveikus „Kronos“ ir „Arditti“ kvartetams.

Trauka prie muzikos – iš kur tai?

Vaikystėje buvau gana judrus vaikas ir niekuo ypatingai neišsiskyriau, bet kartą į mūsų klasę atėjo mokytoja iš B. Dvariono vaikų muzikos mokyklos ieškoti tinkamų vaikų. Jai pasirodė, kad aš muzikalus ir turiu klausą, davė mano mamai pakvietimą į koncertą B. Dvariono VMM. Mama po to pasakojo, jog išklausiau visą koncertą nejudėdamas. Tai mano tėvams buvo tikras įvykis, nes, kai mane dar mažesnį vesdavosi į kino teatrą, visada turėdavo neštis skanėstų, kad mane užimtų, leisdavo ten bėgioti, kas labai trukdydavo žmonėms, žiūrintiems rimtus filmus. Žodžiu, nuo to koncerto ir prasidėjo mano muzikinis kelias. Įstojau į smuiko klasę, nors norėjau į fortepijoną, ir prasidėjo mano mokslai. Pradžia nebuvo įspūdinga, buvau normalus vaikas, kurį tėvai nuvedė į muzikos mokyklą ir, kaip dauguma, mokytis didelio entuziazmo neturėjau. Bet muzikos literatūros, fortepijono pamokose, orkestre buvo tikrai įdomu. Vėliau, jau įstojus į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (šiandien tai Vilniaus konservatorija), visas muzikinis gyvenimas tapo daug intensyvesnis. Tiesa, įstojau į alto klasę, nes kaip smuikininkas pasirodžiau per silpnas. Bet čia radau visai kitą pasaulį, kuriame daug artimesnis dėstytojo ir mokinio santykis, dažnai vykdavo mokyklos vakarėliai.

Intensyvus koncertinis gyvenimas, puikūs dėstytojai, bendruomeniškas santykis padėjo atrasti muzikos pasaulį, kuris pasirodė daug didesnis nei vien amatas. Manau, jog lavinant jauną protą kiekvienas mokytojas ar dėstytojas, nebijantis ir pats lavintis, domėtis naujovėmis, turintis platesnį požiūrį, stengdamasis dirbti kūrybiškai, neformaliai, stipriai paveikia jaunas smegenis ir taip formuoja sveiką ir kūrybingą žmogų. Kiekvienas iš tokių dėstytojų įdėjo kažką savo, išskleidė savo individualų požiūrį ir taip po kruopelytę formavo mane kaip muzikantą ir kaip asmenybę. Didžiausią dėkingumą jaučiu visiems dėstytojams, kurie suformavo mano nuolatinį norą pažinti, atrasti, išeiti už amato ribų, siekti kompetencijos visose gyvenimo srityse – moksle, politikoje, visuomeniniame gyvenime, filosofijoje ir t. t.

Muzika XXI amžiuje: jos poveikis visuomenei, technologijų įtaka muzikai.

Turbūt XXI amžius nėra esminis kalbant apie technologijas ir modernumą. XX amžiuje įvyko fundamentalūs lūžiai visose gyvenimo srityse ir mes (visuomenė plačiąja prasme) per trumpą laiką įgijome savotišką imunitetą naujovėms. Iš pradžių visi žinojome ir sekėme svarbiausius laikmečio įvykius: Schönbergas, Cage’as, Stockhausenas, Einsteinas, Oppenhaimeris, pirmas žmogus kosmose, Mėnulyje, Martinas Lutheris Kingas ir daug kitų. Šiandien jau tik siauresnė žmonijos dalis supranta ir žino lemiamus epochos įvykius. Technologijų ir išbujojęs informacijos srautas sukėlė imuninę reakciją ir, galima sakyti, globalumas defragmentavosi į savotišką informacinį lokalumą. Mums sunku aprėpti visus įvykius ir dar sunkiau suvokti, kurie iš jų svarbiausi. Postmodernizmas, post-post modernizmas ir t. t. – plačioji muzikos visuomenė pasimeta toje įvairovėje, kai kurie dalykai lokalizuojasi tik ta veikla užsiimančiųjų ar ta kryptimi besidominčiųjų bendruomenėse, muzikinis švietimas, užstrigęs XIX amžiuje, sunkiai įsileidžia avangardą, eksperimentą, taip kurdamas rimto, „amžino“ meno šventovę ir marginalijas už pilies sienų. Net suformulavo terminą – subkultūra, kuris reprezentavo „eksperimentatorius“, savotiškus marginalus, kurie „išaugs“ ir „sugrįš“ prie tikrųjų ir amžinųjų meno vertybių.

Švietimas iki šiol daug kur grindžiamas principais, kuriuos suformulavo prancūzų revoliucijos švietėjai. Man buvo įdomus faktas, kad Kendrickas Lamaras, hiphopo muzikos atstovas, 2018 m. buvo apdovanotas Pulitzerio premija už kūrybą. Pulitzerio premija skiriama už geriausius žurnalistikos, literatūros arba muzikos kūrinius. Norint suprasti muzikos visuomenės pasimetimą, reikia įsivaizduoti, kokiame kontekste tokia muzika buvo įvertinta – kategorijoje „Knygos, drama ir muzika“ tarp apdovanotųjų yra Johnas Steinbeckas, Tenessy Williamsas, Ernestas Hemingwayus, Williamas Faulkneris, Carlas Saganas, Aaronas Coplandas, Charlesas Ivesas, Samuelis Barberis, Elliottas Carteris, George’as Crumbas, Wyntonas Marsalis, Johnas Adamsas, Ornette’as Colemanas, Steve’as Reichas ir t. t. 7 dešimtmetyje tokią premiją buvo ketinta skirti Duke’ui Ellingtonui, bet dėl skandalo ji nebuvo skirta tokio „nerimto“ žanro, džiazo, atlikėjui. Didelis ažiotažas kilo, kai tokią premiją gavo W. Marsalis, o dabar visiškas krachas: hiphopas – rimta muzika? O, siaube!

Manau, kad ši tendencija labai pozityvi, ji rodo, jog meno kritika pradeda suprasti dalykus plačiau. Ir čia aš įžiūriu informacinio prieinamumo, technologijų sklaidos teigiamą poveikį muzikai. O ši savo ruožtu įgyja vis daugiau galimybių vėl tapti svarbia kultūros dalimi, ne tik fonu, bet ir rimta veikla, kurios negalima derinti su kita. Ir žanrų suartėjimas neišvengiamas. Apskritai pastaruoju metu visas menas vis daugiau „bendrauja“ su naujausiais mokslo pasiekimais, menininkai pasiūlo mokslininkams kokius nors sprendimus savo kūriniais ir, atvirkščiai, labai daug muzikos yra paremta mokslo teorijomis, technologijomis ir idėjomis. Manau, kad XXI amžius – visų sričių difuzijos amžius, ir visos įtakos yra abipusės. Labai įdomu, kaip viskas vystysis toliau.

Vadovo vaidmuo meno kolektyve: lyderis, despotas, liberalas ar anarchistas?

Tokiame kolektyve kaip kvartetas vadovas – nelabai tinkama sąvoka. Čia susiduria keturios individualybės, keturi požiūriai, keturios ideologijos, keturi charakteriai, kurie lemia atlikimo visumą. Vadovauti – siaurąja žodžio prasme – tai užmušti kūrybą. Čia daugiau, mano supratimu, tinka moderatoriaus vaidmuo. Funkciškai tai galima įvardyti kaip tam tikro judėjimo arba bendruomenės dvasinį lyderį – tai programų sudarymas (veiklos ideologija), medžiagos parinkimas ir paruošimas, vadybos reikalai, repeticijų organizavimas ir pan. Bet tai daroma iki prasidedant repeticijoms. Kai pradedame repetuoti, visi esame bendradarbiai ir vienodai atsakingi už galutinį rezultatą. Žinoma, man dažnai tenka siūlyti įvairius sprendimus, nes aš daugiausia pasinėręs į tą sritį, seku informaciją, žinau daug atlikimo technologijų (vadinamųjų extended techniques), šiuolaikinių partitūrų skaitymo subtilybių ir jau tam tikra bendrine kalba tapusių šiuolaikinės muzikos išraiškos būdų. Tai pasiekti iš tikrųjų užima labai daug laiko, kurio kitais darbais užimti žmonės dažnai neturi. Jeigu tai vadovavimas – tebūnie, turbūt iš tavo klausime išvardytų nominacijų arčiausiai būtų lyderis, bet kaip autoritetas, o ne kaip despotiškas vadovas. Visuomeninė ar karinė hierarchija mene, mano supratimu, pražūtinga. Meną turi kurti laisvi žmonės. Laisvi ne tik politine prasme, bet ir kūrybinėje veikloje, neapriboti stereotipų, nebijantys suklysti, mokantys pasiaukoti dėl kitų, kūrybos džiaugsmo sirgaliai, smalsūs ir nebijantys naujovių, ambicingi, bet ne narcizai.

Akademinės muzikos padėtis Lietuvoje: ar yra trintis aukštojo meno ratuose, konkurencija?

Anksčiau buvau aršus Lietuvos akademinio muzikinio švietimo kritikas, nes visas muzikinis švietimas Lietuvoje (panašiai kaip ir daugelyje posovietinių Rytų Europos šalių) prasideda nuo XVIII a. vidurio ir baigiasi ties XX a. pradžia, teigiant, jog to meto muzika – geriausia muzika, neapribota laikmečio, vadinamosios „amžinosios vertybės“. Kartą apie tai diskutavau su mano labai gerbiama ir vertinama muzikologe. Ji teigė, jog XIX a. opera yra vertingiausia, kas yra sukurta muzikoje. Kadangi kalbėjome apie LNOBT, LNF ir kitų valstybinių kolektyvų repertuarinę politiką, tai po ilgų diskusijų vis dėlto abu sutikome, jog šiuolaikinė opera ir šiuolaikinė muzika lengvai „ištrauktų“ visą koncertinį gyvenimą, net jeigu programose skambėtų vien tik tokia muzika. Problema – švietimas, kuris nemoko suprasti ir reflektuoti šiuolaikinio meno, muzikos kritika ilgai buvo užmigusi senuose stereotipuose, nebuvo stiprių teoretikų, kurie imtųsi populiarinti šiuolaikinę muziką (negaliu to paties pasakyti apie kitas meno sritis, nes kituose menuose sudėtingiau nekurti šiuolaikiškai, juk negali tapyti Caravaggio ar Da Vinci stiliumi). Tarp bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų ar aukštųjų mokyklų atlikimo menų dėstytojų itin mažai (galima sakyti, vienetai) tokių, kurie tą laisvai ir su išmanymu darytų. Sistema tam priešinasi, vaikai ir atlikėjai mokomi klausytis ir suprasti Beethoveną ar Brahmsą, bet beveik nieko nežino apie Bartoką, Weberną, Bergą, nekalbant apie Stockhauseną, Cage’ą, Glassą, Crumbą, Xenakį ir t. t.

Bet laikai keičiasi, informacija, galimybė mokytis užsienyje, bendravimas su užsienio menininkais stipriai kerta per to dogmatiško bastiono pamatus. Situacija ženkliai pagerėjo: susikūrė daugybė šiuolaikinės muzikos atlikėjų kolektyvų, įkurtas Muzikos inovacijų studijų centras, Šiuolaikinės muzikos katedra (deja, tik LMTA ir tik poros dėstytojų iniciatyva), užaugo jaunų kompozitorių karta, kuri kažkuo panaši į O. Balakausko ir B. Kutavičiaus laikų šiuolaikinės muzikos sąjūdį. Panašumai akivaizdūs: labai intensyvus šiuolaikinės muzikos (kalbu apie tuos, kurie dirba tik šioje srityje, o ne retkarčiais atlieka vieną kitą kūrinį) atlikėjų ir jaunųjų kompozitorių bendradarbiavimas ne tik kūrybiniame procese, bet ir įrašų studijose, bendrose akcijose, net bendruose vakarėliuose, kur prie vyno taurės diskutuojama, dalinamasi patirtimi, tiesiog bendraujama. Taip kuriasi stipri kūrybinė jėga, kuri turėtų pralaužti tuos XIX amžiaus apkaustus akademiniame švietime. Randasi vis daugiau asmenybių, kurios jau pajėgia formuoti, kurti naujas švietimo programas, nebijo eksperimentuoti ir ieškoti.

O jeigu trintį suvoktume kaip konkurenciją, tai kol kas visiems vietos užtenka, nėra tokios žiaurios konkurencijos kaip kitose Vakarų šalyse. Visi susiradę savo nišas ir jose dirba, sunku Lietuvoje rasti du to paties žanro ar sudėties akademinės muzikos kolektyvus, kurie dirbtų toje pačioje srityje. Galų gale mene konkurencija yra iš esmės nonsensas – ar gali būti konkurencija tarp filosofų, tarp poetų? Jei ir būtų, tai nebent ekonominė, bet dėl valstybės skurdumo, o ne dėl prasmės.

Repertuaro pasirinkimas, prioritetai. Autoriai kantriai laukia, kol sugrosite jų kūrinį, ar patys ieškote autorių? Kiek tai lemia valstybės ar kitos dotacijos?

Repertuaro politika visada kuria ar atspindi tam tikrą meninę ideologiją. Norint gerai išmanyti tam tikrą sferą ar žanrą, į tai reikia labai intensyviai gilintis ir tam skirti nemažai laiko. Šiuolaikinės muzikos kontekste (kaip, beje, ir su senąja muzika, Vakaruose vadinama bendru terminu early music, kurios nereikia painioti su komerciniu klasikinių koncertų repertuaru) tai ypač svarbu – reikia išmokti naujos kalbos, mąstymo, technologijų. Jau neužtenka vien jausmo ir intuicijos ar grožio suvokimo, apriboto vien estetiniu lygmeniu, reikia domėtis kitais menais, mokslu, filosofija, politika, meno teorija, svarbu pažinti ir nekomercinės populiariosios muzikos (progresyvaus roko, elektronikos ir pan.) sritį. Tai fundamentali pažintinė veikla, kurios dabartiniame akademiniame muzikiniame švietime labai mažai. Šis gilinimasis natūraliai veikia repertuaro pasirinkimą ir prioritetus. Negali būti vadinamasis Renesanso žmogus, neįmanoma visko aprėpti, turi lokalizuotis. Žinoma, man kaip dėstytojui, dirbančiam su studentais, tenka įgyti kompetencijas ir kitose epochose, domėtis ir kitokia muzika, nes jaunimui reikia bazinių amato žinių, tačiau kaip atlikėjas labiausiai koncentruojuosi į šiuolaikinę muziką. Iš čia ir repertuaras.

Daugiausia renkuosi kūrinius, kurie man pasirodo įdomūs, kartais repertuarą renkuosi kaip švietimo formą – daugybė svarbių šiuolaikinės muzikos kūrinių, jau tapusių šiuolaikinės muzikos klasika, Lietuvoje vis dar neskambėję, o kartais kuriu programą, jungiamą bendros koncepcijos ar bendro naratyvo. Didelę „Chordos“ kvarteto repertuaro dalį sudaro lietuvių kompozitorių muzika – šią veiklą suprantu kaip misiją puoselėti lietuvių (ne lietuvišką, nes toks terminas šiais laikais, mano manymu, nekorektiškas ir labai netikslus) muziką, atlikti ją, populiarinti, suteikti jai gyvybės ir parodyti, jog turime daugybę puikių šiuolaikinių kompozitorių ir kūrinių.
Su autoriais mūsų santykiai labai geri (jie visada dėkingi, kad atliekame jų kūrinius), dažnai prašome jų kūrinių, kartais patys pasiūlo ką nors naujo, bet, žinoma, būna ir kantrūs. Vienas pavyzdys: O. Balakauskas 2012 m. sukūrė Styginių kvartetą Nr. 5, kurį dedikavo „Chordos“ kvartetui, bet kūrinys premjeros laukė iki 2017-ųjų. Tam buvo įvairių priežasčių, bet galiausiai skolą mes grąžinome – kūrinio premjera inspiravo visų O. Balakausko kvartetų įrašymą į kompaktinę plokštelę (išleistą jau 2020 m.). Akivaizdu, jog tokio repertuaro atlikimas reikalauja nemažai finansinių išteklių (tai ir natų įsigijimas, įvairios garso, apšvietimo bei videotechnikos poreikis, scenografija ir t. t.). Kadangi „Chordos“ gyvena tik iš projektinių lėšų, tai valstybės parama čia yra vienas iš lemiamų faktorių. Žinoma, yra ir antra medalio pusė: neturint valstybės paramos neišvengiamai tektų ieškoti kitų finansavimo galimybių, gal būtų stipresnė vadyba ir sėkmingesnė „Chordos“ kvarteto komunikacija, didesnis pripažinimas ir galimybė generuoti paramą. Tai dabar labai sėkmingai daro ansamblis „Synaesthesis“. Mes tai kompensuojame savo entuziazmu... Čia jau kita, kultūros politikos tema, kuri man labai svarbi: ar dotuoti meną, ar kurti sistemą, kurioje vyrautų visuomeninis tokio meno poreikis ir prestižas jį remti, o ne tik dotuoti.

Pasinėrimas į akademinę muziką patenkina vidinį alkį, muzikos poreikį? Gal kyla noras rokuoti, repuoti, gal net popsuoti?

Visada svajojau groti roko grupėje, ypač mušamaisiais. Pradžioje sekdami „Kronos“ kvartetu neišvengiamai susidūrėme su roko, pop, džiazo elementais šiuolaikinėje muzikoje. Ir kaip solistas, ir su „Chordos“ esu dalyvavęs projektuose su klasikinio ir laisvojo džiazo muzikantais. Daug bendradarbiavome su Liudu Mockūnu. Teko groti ir su popmuzikos atlikėjais (Andriumi Mamontovu, „Lemon Joy“, „Liūdnais slibinais“). Muzikos alkis tikrai labai didelis, akademinė muzika tam netrukdo, kaip minėjau, visos sritys persipynusios.
Vienas naujausių mūsų projektų – „Short Stories from around the World“, kurio atspirties taškas buvo didžiulis „Kronos“ kvarteto projektas „50 for the Future”. Tai jų 50-mečio jubiliejui skirtas projektas, kuriam 50 jų pačių pasirinktų kompozitorių buvo užsakyti kūriniai: 25 moterims ir 25 vyrams iš įvairių pasaulio šalių. Tai nebuvo vien akademinės muzikos atstovai, bet ir roko, pop bei folko muzikos kūrėjai. Šiam projektui sukurti kūrinį buvo pakviesta ir puiki mūsų kompozitorė, Nacionalinės premijos laureatė Onutė Narbutaitė (jos kūrinį, beje, mes irgi atlikome savo projekte). Tai buvo tikras iššūkis, nes grojant teko naudoti ir oro ventiliatorius, ir sviestinį popierių, ir patiems groti perkusiniais instrumentais, skaityti tekstą, atlikimo metu interaktyviai bendradarbiauti su publika, įvaldėme indišką grojimo styginiais stilių ir pan. Tai muzika, kurioje apstu įvairiausių neakademinės muzikos grojimo būdų, elementų ir atlikimo technikų. Dabartinė akademinė muzika – jau ne tai, ką įsivaizduojame kalbėdami apie klasikinę muziką, tai jau naujas žanras, kuriame nėra ribos tarp akademinio ir neakademinio elemento.

Ką reiškia būti muzikos festivalio direktoriumi?

Jeigu kalbėčiau konkrečiai apie festivalio direktoriaus funkcija, tai čia jau patenkame į vadybos sritį – to teko ir tenka mokytis empiriniu būdu. Jeigu rimtai, tai manau, jog vadyba ir kūryba yra nesuderinami dalykai. Arba vadyba, arba muzikavimas, nes abiem reikia skirti visą save. Labiau norėčiau būti festivalio meno vadovu, o vadybą patikėti tikriems tos srities profesionalams. Bet visi dalykai kainuoja, o finansavimas tokiam festivaliui tikrai nedidelis. Juk festivalis „Muzikos ruduo“ unikalus – vienintelis Lietuvoje, skirtas tik šiuolaikinei lietuvių muzikai. Kalbant iš kultūros politikos pozicijų, tai turėtų šiokią tokią prioritetinę reikšmę, bet, deja, tenka nusileisti įvairiems komerciniams festivaliams, kuriems lengviau rasti rėmėjų, juk ten skamba muzika, kuri patinka visiems, o čia kažkokia nežinoma šiuolaikinė lietuvių muzika (vėl grįžtame prie švietimo problemų)... Todėl save matau kaip šiuolaikinės lietuvių muzikos populiarintoją ir savo veiklą vertinu ne kaip vadybą, bet kaip švietėjišką veiklą, kuriai, deja, reikalinga vadyba. Užduotis sudėtinga ir trapi, nes perėjus į vadybos pusę gali prarasti autentiškumą ir idėją, gali tekti taikytis su komercijos, komunikacijos taisyklėmis ir artėti prie publikos poreikių, o visiškai susikoncentravus į idėją gali prarasti finansavimą, nes būsi nepajėgus realizuoti kūrybinių užmačių. Žodžiu, vyksta nuolatinis balansavimas, bet tai tam tikra prasme dabartiniu momentu ir padeda – visada turi būti aktyvus, kurti tokias programas, kurios būtų rimtos, aktualios, o kartu ir komerciškai patrauklios. Tai dar vienas iššūkis sau pačiam.

Neseniai tapai muzikos profesoriumi. Ar pedagogika nesmukdo aukštų reikalavimų, keliamų muzikai, neslopina vidinės kūrėjo ugnies?

Man pedagogika visada buvo iššūkis ir įkvėpimas. Juk norint subrandinti (studijos vyksta šešerius metus) menininką, visada reikia to, kuris veda, turi kompetencijų ne tik muzikoje, bet ir kitose meno, kultūros ar mokslo srityse. Juk tenka dažnai argumentuoti, kodėl taip, o ne kitaip, kodėl tai gerai, o tai nelogiška. Studentai dažnai užduoda panašius klausimus (žinoma, jei jis mokosi, o ne yra mokomas). Kaip įrodyti studentui, jog šis kūrinys – šedevras? Kodėl turi būti vienoks ar kitoks loginis muzikinis interpretacinis sprendimas? Visi tie dalykai reikalingi ir atliekant muziką pačiam. Kadangi esu kolektyvų vadovas, turiu argumentuoti savo sprendimus ar pasiūlymus, o ne teigti, jog taip reikia ar aš taip noriu.

Tik pradėjęs dėstyti iškart gavau labai svarbių pedagoginių patirčių (galima sakyti, pamokų), kai dirbdamas su studentu turėjau paaiškinti, kodėl reikia Bacho muziką atlikti kitaip, negu jis mokėsi muzikos mokykloje. Susidūriau su kognityviniu disonansu, kai studentui turėjau trumpais argumentais išdėstyti, kas yra istorinis atlikimo požiūris, kuris Vakaruose bendrai vadinamas HIP (Historically informed performance) judėjimas ir kad jis jau daugiau kaip prieš 60 metų ėmė keisti (ir seniai pakeitė) senosios muzikos (early music) atlikimo sampratą. Kaip subtiliai paaiškinti, kodėl jo mokytojai buvo tam tikra prasme neteisūs, mokydami barokinės ar klasikinės muzikos atlikimo, ir dar per trumpą laiką išdėstyti pačius suvokimo bei atlikimo principus. Norint tai išdėstyti glaustai ir aiškiai, reikia turėti ne šiaip kokių, bet fundamentalių žinių, kurias dar reikia išanalizuoti ir susisteminti, surasti tinkamų metaforų. Panašiai ir su šiuolaikine muzika. Lavinimas visada susijęs su nuolatiniu lavinimusi ir tuo pedagogika siejasi su atlikimu.

Ateities planai? Ką dar svajoji nuveikti muzikos bare? Kada Lietuvos prezidentas pakvies į iškilmingą apdovanojimą prezidentūroje?

Ateities planai nežinomi... Planų gali turėti daug, bet galimybės dėl to nedidėja. Jaunoji karta labai greitai bręsta ir tvirtėja, anksčiau ar vėliau teks jai užleisti pozicijas. Bet dar yra šiek tiek laiko ir jėgų. Labiausiai norisi pasiekti, kad festivalis „Muzikos ruduo“ taptų prestižiniu ir pasiektų nacionalinį lygmenį, kad būtų galimybė pasikviesti daug užsienio atlikėjų, kurie grotų lietuvių kompozitorių muziką ir vėliau norėtų ją turėti savo repertuare. Su „Chordos“ kvartetu turiu tiek daug dar neįgyvendintų sumanymų, kad net negalėčiau visų išvardyti. Jau seniai brandinu idėją su „Chordos“ įrašyti lietuviškos kvartetinės muzikos antologiją bent jau skaitmeniniu formatu. Čia milžiniški klodai neatliktos ar neįrašytos puikiausios muzikos. Žinoma, ir pedagoginėje veikloje turiu svajonių – 2019 m. pavyko pradėti vykdyti senosios muzikos studijas VDU Muzikos akademijoje, norėtųsi išauginti tą gležną daigelį į visavertę senosios muzikos katedrą su koncertiniu kolektyvu, kuriame galėtų griežti studentai kartu su dėstytojais. Norėtųsi įkurti dar ir šiuolaikinės muzikos katedrą, kurioje dirbtų šiuolaikinės muzikos atlikėjai. Idėjų daug... Apie prezidentą tikrai nėra kada galvoti, jei tai būtų svarbu, tektų užsiimti savo viešaisiais ryšiais, o tada nebeliktų laiko kūrybai, svajonėms ir jų įgyvendinimui.

Keli žodžiai apie naujausius O. Balakausko ir O. Narbutaitės įrašytus darbus.

„Chordos“ kvartetas yra įrašęs labai daug kūrinių, kurie buvo išleisti įvairiuose kompozitorių autoriniuose rinkiniuose, greta kitų atlikėjų. Net ir pirmasis mūsų autorinis kompaktas „Muzika styginių kvartetui“ (2014 m.), kuriame įrašyta 16 šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių, buvo išleistas Muzikos informacijos centro iniciatyva ir lėšomis. Todėl labai norime pasidžiaugti savo naujausiais darbais šioje srityje. 2019–2020 m. „Chordos“ daug dirbo repeticijų kambaryje ir įrašų studijoje. Pavyko gauti finansavimą labai seniai lauktai veiklai – lietuviškos muzikos įrašymui į skaitmeną. Pradėjome nuo labai sunkių ir sudėtingų projektų – O. Balakausko ir O. Narbutaitės kvartetinės muzikos. Balakausko muzika atlikėjų tradiciškai laikoma labai sudėtinga, o Narbutaitės kūriniai visada reikalauja didelės emocinės koncentracijos ir visiškos technologinės instrumento valdymo laisvės. Todėl ilgai ruošėmės įrašams, repeticijoms skyrėme daug laiko ir jėgų, bet realizacija atpirko tas pastangas ir Balakausko kompaktas išvydo dienos šviesą šių metų pradžioje. Šiuo metu jau baigėme įrašinėti visus O. Narbutaitės kūrinius styginių kvartetui, liko tik leidybos darbai, ir rudenį, tikimės, galėsime pristatyti visuomenei abu šiuos leidinius. Labai noriu padėkoti grafikei Neringai Žukauskaitei už abiejų kompaktų viršelių ir bukleto vizualizacijas (ir maketavimą). Abu šie darbai bus pirmieji mano prodiusuoti autoriniai „Chordos“ CD.