Viskas paruošta sužeistiems triukšmo kare slaugyti!

Triukšmas kaip estetinė sąvoka ėmė formuotis praėjusio šimtmečio pradžioje, kai senąjį pasaulį sudrebino radikalūs jaunų ir įtūžusių italų futuristų manifestai, pasirodė pirmieji jų muzikiniai darbai. Futurizmas buvo politiškai angažuotas, todėl muzikologų buvo paniekintas ir apeitas. Į triukšmą kaip gaivalą ir chaosą, antivisuomeninį ir priešingą aukštajam menui vyksmą kibo siurrealistai, dadaistai, konstruktyvistai. Tačiau kai triukšmą į muzikines/grafines partitūras įtraukė Edgard'as Varèse‘as, Henry Cowellas, Pierre‘as Schafferis ir Johnas Cage‘as, šis muzikos pavainikis įgavo konceptualų pagrindą.

Triukšmas kaip sudedamoji dalis nuo anų laikų papildė ne tik notaciją ar grafines partitūras, jį uoliai išnaudojo džiazmenai, tokie kaip Sun Ra, Cecilis Tayloras ir Albertas Ayleris, akademikai Karlheinzas Stockhausenas, Maurice‘as Kagelis, Robertas Ashley, Pierre‘as Henry, Alvinas Lucieris, tų laikų savamoksliai garso tyrinėtojai Robertas Rutmanas, Johnas Watermanas ir Brianas Eno.

Tai tolima istorija, tad pereikim prie mūsų dienų. Taip išėjo, kad mano susidomėjimas eksperimentine ir avangardine muzika sutapo su 80-ųjų eksperimentinės muzikos bumu Didžiojoje Britanijoje: Nurse With Wound, The Hafler Trio, Organum, Zoviet France, Morphogenesis, Nocturnal Emissions, Ramleh, Skullflower ir daugybė kitų sužavėjo vos išgirdus. Apie tai gana išsamiai rašyta „Tango“ žurnale prieš 2–3 dešimtmečius.

„Tango“ žurnalas ir radikalios muzikos sklaida paskatino lietuvius kūrėjus drąsiai eksperimentuoti, gimė nauja muzikų karta, savo veiklą pradėjusi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laiku. Tai NAJ, Darius Čiuta, RAA, Raimundas Eimontas, Antanas Jasenka, Šaliką Palikau/Wejdas, Girnų Giesmės, Gintas K, Atrac. Be šviečiamosios veiklos, „Tango“ prisidėjo ir prie koncertinės, į iš agoniškų Sovietijos gniaužtų ištrūkusią Lietuvą pakvietė AMM, The Hafler Trio, Simoną Wickham-Smithą, su žurnalo rekomendacija Lietuvą aplankė ir Merzbow.

Richardas Crow man buvo nežinomas kūrėjas iki šių dienų, tačiau užmezgus ryšį pasirodė, kad jis bendradarbiauja su Adamu Bohmanu, man itin mielos grupės Morphogenesis vienu iš įkūrėjų, tad netrukus viskas stojo į savo vietas.

Adamas Bohmanas ir Richardas Crow duetas, pasivadinęs Diastolic Murmurs, susikūrė 1985 metais. Diastolic Murmurs / Furt (Richardas Barrettas ir Paulas Obermeyeris) bendras performansas, pavadintas Hospital Of The Soul # 1, buvo atliktas 1993 m. vasario 14 d. London Film Makers Co-op buveinėje. Garsininkai, pasitelkę kontaktiniais mikrofonais įgarsintus objektus, elektroniką (amplified objects, electronics), beveik valandą vaišino susirinkusią publiką rupiu, šiurkščiu, laisva improvizacija paremtu elektroakustiniu performansu. Pirmą kartą įrašas išleistas kasetės pavidalu 1993 metais, 2019 metais išleistas CD pavidalu.

Albumas neturi pretenzijų būti ypatingu ar kuo išsiskiriančiu iš triukšmo/laisvos improvizacijos muzikos lobyno. Darbas saikingas, primena ankstyvus AMM ar MEV performansus, kur daug kas, jei ne viskas, atliekama ne muzikiniais instrumentais, bet įvairiausiais daiktais, prie kurių prijungti kontaktiniai mikrofonai. Valandinis performansas neprailgsta, keliaujame per sonoristinį peizažą, retsykiais apsižvalgydami ir prisimindami, kad tokiais pat ar lygiagrečiais keliais žingsniavo Organum, Voice Crack, The New Blockaders ir The Haters, taip pat The Music Improvisation Company, Gruppo di Improvvisazione Nuova Consonanza ir Davidas Tudoras. Visas albumas – tarsi teleskopas žiūrint į begalinę Visatą arba mikroskopas tyrinėjant daiktų vidinę prigimtį.

Didelis dėmesys skiriamas CD išleidimui, apipavidalinimui, išvaizdai. Beveik vinilo plokštelės dydžio tvirto kartono viršelis apvyniotas medicininiu bintu, bintą prilaiko specialūs laikikliai, prie viršelio priklijuoti medicininiai pleistrai. Viskas paruošta sužeistiems triukšmo kare slaugyti! Voke randame spalvotų abstrakčių litografijų, kseroksinių lapų, kolektyvo performansų faktografiją. Tai tiesiog žavinga. Albumą meistriškai apipavidalino Matthiasas Hornas, o Mors Mea tekstiškai interpretuoja performansą. Discogs rašoma, kad albumas limituotas 200 egz., tačiau maniškio voke parašyta 25/45.

„Tango“ diagnozė: klausytis ir leisti laiką verta.