NEDA: Esu džiazo žmogus

Kada ir kokiomis aplinkybėmis susidūrėte su muzika, kurią kuriate iki šiol? Ar teko išbandyti ir kitų stilių, pvz., groti pankroko ar metalo grupėje?

Net neįsivaizduoju, kaip atsakyt į šį klausimą, nes muzika mano gyvenime atsirado ko gero jau mamos įsčiose :) Tėvas, a.a. Jonas Malūnavičius buvo puikus muzikantas, grojo saksofonu ir klarnetu. Nuo pat mažens augau tarp muzikos ir natūraliai rinkausi kelią, kuriame esu iki šiol. Būdama dar darželinukė sėdėdavau ištisai prie pianino ir iš klausos rankiodavau melodijas, tėvukui neleisdavau sąmoningai man padėt, nes norėjau išmokt pati. Įstojau  B. Dvariono muz. m-klą, baigiau fleitos specialybę ir džiazo pagrindus pas garsųjį savo mokytoją Vladimirą Čekasiną, vėliau mokiausi ir baigiau Tallat-Kelpšos aukštesniąją mokyklą, fleitos specialybę (dabartinę konservatoriją).

Nuo pat mažens turėjau galimybę ne tik muzikos rašto, gamų ir etiudų „ragaut“, bet ir būt ant scenos, su mokyklos estradiniu ir džiazo vaikų ansambliu išmaišėm visą Lietuvą, o vėliau pakeliavom ir užsieny. Dar gūdžiais tarybiniais laikais teko koncertuot su ansambliuku ir Vladimiru Čekasinu priešaky Vakarų Vokietijoj, Šveicarijoj, Austrijoj.

Dėl skirtingų žanrų grupių. 1987-1988 m. buvo tokia  grupė UTOPIJA, Šiauliuose, kurios žmonės buvo visi trys šiauliečiai, t. y. kompozitorius, dainų autorius Gediminas Dapkevičius, muzikantas ir dainų autorius Aurelijus Ščiuka, ir trombonininkas Vytautas Pilibavičius. Būtent V. Pilibavičius, kuris dėstė Vilniuje B.Dvariono muz. mokykloje, o aš joje mokiausi, ir pakvietė mane į Šiaulius kartu pamuzikuoti su jų kolektyvu. Jie kūrė nuostabią muziką, kurioje vyravo daugiausia melancholija, meditatyvinės ilgos improvizacinės linijos, džiazo elementai, kai kurios dainos buvo aiškus Džiazrokas, tekstus kūrė Gediminas, Pilbavičiaus - trombonas, mano fleita puošė savo improvizacijomis ne vieną dainą... Tai išties buvo nuostabus kūrybinis laikotarpis, kuris, deja, neturėjo ateities, (grupės pavadinimas turbūt kaltas :)))))  Daug repetavom, bet koncertų neturėjom labai daug. Sunkiai sekėsi skintis kelią į žmonių širdis, nes tai turbūt nebuvo super paprastas lengvas popselis. Grupė gyvavo, jei nesumeluosiu, apie metus, koncertavę esam Šiauliuose, Palangoj ir nelabai prisimenu daugiau koncertų, reiktų pakalbinti Utopijos narius, gal jie turėtų daugiau ką papasakoti. Išleistas vienientelis albumas kasetės formatu.

Nuo 1988 iki 1991 m Lietuvoje buvo šešių muzikantų grupė NNB (trijų iš jų jau nebėra tarp mūsų), kurioje dainavau ir grojau fleita, tai unikalus ansambliukas, kur muzikos įvairovė buvo tokia įvairi, kad sunku apsakyt, koks tai buvo žanras. Grojom tik savo kompozicijas, kur galima buvo girdėt meditatyvinės improvizacijos, lietuvių liaudies motyvų, lengvo svingo, džiazroko, metalo ar net pankroko elementų. Iki šiol neradau Lietuvoje analogo mūsų grojamai muzikai, ji išties buvo išskirtinė. Su šia muzika teko dalyvaut ir roko festivaliuose, o Rusijoj mes apvažiavom visą turą, kur grojom džiazo festivaliuose.

NNB įrašų nebeliko, gal kas ir turi, bet labai prastos kokybės. Pavadinimas NNB – tai mūsų smuikininko Ričardo Jankausko dar mažo sūnelio pasakyta frazė, kurią ištarė, kai mūsų muzikos pasiklausė... NIEKO NE BAISAUS :)))

Kažkur yra prastas vaizdo įrašas iš koncerto Jaunimo teatre, gerai paieškojus, gal ir atrastume....

Kaip vadintumėte savo stilių?

Kai manęs paklausia, kokią muziką atlieku, pirmiausia atkreipiu dėmesį į tai, kad aš esu tiesiog profesionali muzikantė, kuriai įdomūs patys įvairiausi žanrai. Aš atlieku muziką, kuri mane domina, kuri mane kabina, užveda, kurią aš jaučiu, išgyvenu. Kiekvienas žanras savotiškai turi tam tikras taisykles, jų buvimą arba ne. Popmuzikoje daugiau tvarkos, kur aiškiai struktūriškai sudėliota medžiaga. Man labai patinka, jei tai yra gera medžiaga, bet su laiku atsibosta, norisi įvairovės ir laisvės. Džiazo muzikoj yra erdvės saviraiškai, impulsyvumui, netikėtumams ir tai yra žiauriai įdomu.

Man muzikos žanrų nėra blogų ar gerų. Visa muzika yra kokybiška arba ne.

Kai sutikau pamuzikuoti su aktoriais Kostu Smoriginu ir Olegu Ditkovskiu, atradau naujus klodus, kur vyrauja ne tik geri tekstai, bet ir savotiškas „nuogumas“, dainuojamoj poezijoj apstu subtilumo, dinamikos, niuansų, dramos. Iki šiol tęsiu bendradarbiavimą su O. Ditkovskiu. Mes labai susigrojom, esam ne tik duetas, bet jau tandemas. Labai svarbu, kai turi superjautrų ir gerai tave suprantantį partnerį. Olegas – ne tik puikių dainų autorius, bet ir nuostabus akomponiatorius, kuris jaučia kiekvieną mano raumenėlį, judesį, nuotaiką ir visa kitą. Toj muzikoj irgi savotiškai vyrauja tam tikra tvarka, bet čia , kaip teatre, tokio pačio spektaklio niekada nesuvaidinsi, nes tai gyva ir išjausta tuo momentu. Šioj programoj aš labai daug turiu ir laisvės improvizacijai, kas labai pagyvina ir praturtina mūsų muziką. Yra nuomonių, kad mūsų programa yra mūsų atskiras neįvardintas stilius, kuris netelpa į jokius rėmus.

Aš esu profesionalė, gyvenu iš muzikos, dažnai tenka rinktis tai, kas turi paklausą, aišku neperžengiant savo ambicijų. Iš džiazo muzikos aš tiesiog nepragyvenčiau, bet dėl to visai nesuku galvos, nes esu universali ir valdau du instrumentus, balsą ir fleitą. Dalyvauju įrašuose, kur daugiausia kiti kolegos prašo patalkint ir papuošt jų muziką savo improvizacijomis, ir man tas labai patinka. Mano gyvenime nėra rutinos, žanrai keičiasi, žmonės keičiasi, skirtingi projektai ir koncertai leidžia ištisai tobulėt. Atėjo toks laikas, kai pati renkuosi, kas man įdomu, nebeprisirišu prie pastovumo , diplomatiškai atsisakau koncertuot ten , kur man nejauku. Nedainuoju ir negroju su muzikantais, su kuriais nerandu ryšio, kontakto ar yra tiesiog  vyksta „nesusikalbėjimas“. Nebešvaistau savo energijos tokiems dalykams, kurie mane vargina ir man tiesiog... neįdomūs.

Kur ir su kuo yra tekę koncertuoti – kas įsimintiniausia?

Labai daug užims laiko, jei apie viską detaliai papasakočiau :)))) Vos pabaigus mokslus, pradėjau aktyviai koncertuoti, keliauti ir gastroliuoti. Dainavau Artūro Anusausko džiazo kvintete, su kuriuo truputį pakeliavom ir net 1994 metais buvom apdovanoti Grand Prix už nuopelnus Lietuvos džiazo puoselėjimui svetur. Apie 10 metų gastroliavau ištisai po visą Europą su Vilniaus Jazz Kvartetu, (Olegas Molokojedovas, Vytautas Labutis, Leonidas Šinkarenko, Gediminas Laurinavičius). Su Dainiaus Pulausko grupe teko sudalyvaut ir laimėt pagrindinį prizą už dainos aranžuotę Pernu mieste, mūsų bitlų "Yesterday" aranžuotė buvo įvertinta kaip originaliausia (Dainiaus Pulausko aranžuotė).

Esu džiazo žmogus, kuriai teko laimė pamuzikuoti su įvairiais tarptautiniais muzikantais. Dainavau penketą metų ir (ne ištisai, su tarpais) su genialiu muzikantu pianistu iš Maskvos Daniilu Krameriu. Tai buvo nuostabi patirtis. Išmaišėm visą plačiąją Rusiją, turėjom 12 koncertų turą pačiuose didžiausiose Rusijos miestuose, kur grojom filharmonijose. Tai viena įsimintiniausių kelionių, kur nuovargį pamiršdavai, kai sulaukdavai publikos reakcijos, šilumos ir tobulo klausymosi. Su Daniilu koncertavom ir Lietuvoje, Suomijoje.

Panašiai irgi penketą metų su petraukomis grojau su estų ir suomių muzikantais. Esam išleidę nuostabų cd, 2004 metais, „The Snow Queen“, grupės lyderis – vienas geriausių Estijos saksofonistų Raivo Tafenau.

Dainavau su Minsko bigbendu, Kauno bigbendu, Šiaulių bigbendu. Dalyvavau įvairiuose stilizuotuose projektuose, su įvairiais kolektyvais, kameriniais, simfoniniais, pučiamųjų orkestrais ir t.t.

Lietuvoje nemažai metų dirbom su grupe „Blues Makers“ ir jos lyderiu Virgilijumi Jutu. Dalyvavau įvairiuose spektaklių, filmų muzikos takelių įrašuose. Esu dainavus Kęstučio Antanėlio roko operoj „Peras Giuntas“.

O paskutiniu metu išėjo naujas kūrinys, tai Roko Radzevičiaus ir Aistės Smilgevičiūtės bendras darbas, miuziklas „Eglė Žalčių karalienė“. Mano personažas ne pagrindinis, bet labai svarbus ir originalus. Esu Moteris-Gegutė, kuri ne tik dainuoja, bet ir nemažai groja laisvą improvizaciją tam tikrose sutartose muzikos intarpuose. Tai leidžia man būti šiek tiek savam amplua :)))))

Visada laukiu Birštono džiazo festivalio, kuris vyksta kas dvejus metus nuo 1980 metų. Jame esu pragrojus jau nebesuskaičiuojamą kiekį koncertų :)))) Be abejo, esu dalyvavus ne vieną kartą ir Vilniaus MAMA Jazz festivalyje, taip pat Kaunas Jazz festivalyje. Keletą koncertų turėjau su Amerikos lietuvio Kęstučio Stančiausko grupe Čikagoj.

Esu grojus su visais geriausiais džiazo muzikantais Lietuvoje.
   
Kokie muzikantai padarė didžiausią įtaką?

Mano mokytojas Vladimiras Čekasinas buvo žmogus, kurio dėka esu tas, kas esu. Labai vertinu savo kolegą ir bendražygį Vytautą Labutį, su kuriuos koncertuoju pačiuose įvairiausiose kolektyvuose, sudėtyse ir projektuose. Tai žmogus, kuris man yra pavyzdys netik , kaip muzikantas, bet ir puikus draugas, žodžio žmogus, beprotiškai korektiškas, mandagus, smalsus, išsilavinęs ir visad žingeidus ir atviras naujiems „vėjams“.

Labai gerbiu ir vertinu Olegą Ditkovskį, tai žmogus, kuris nemėgsta falšo ne tik muzikoj, bet ir gyvenime.
      
Lietuvoje atgimsta įvairios muzikos scenos. Kaip manote, kodėl?  

Bijau, kad dėl naujovių esu nelabai kompetentinga, mažai domiuosi ir nelabai turiu tam laiko, tai, kad grupės maišo stilius yra nuostabu ir įdomu. Mano galva, mūsų šalis per maža, kad drąsiai ir garsiai gyvuotų roko ar bliuzo muzikos tradicijos, publikai reikia naujovių, nors džiazo festivaliuose vyrauja irgi tam tikri nauji šiuolaikiški reikalai, kur miksuojama džiazo muzika su, pvz., repu ar roku .

Atskiri muzikiniai judėjimai sunkiai išsilaiko, mes neturim paprasčiausios rinkos.

Ar dainuoti reikėtų lietuviškai, ar angliškai (kalbu apie Lietuvos grupes ir muzikantus)?  

Dainuoti reikia iš širdies ir labai gerai žinant, ką nori pasakyt. Kalba neturi reikšmės. Man, kaip nesuprantančiai portugališkai, vis tiek labai patinka klausytis Fado, kur atlikėjas sava kalba „dainuoja“ ir... net nereikia suprast kalbos.

Klasikinis džiazas yra beveik visas anglų kalba, bet man patinka dainuoti džiazą lietuviškai ir tai nė kiek nesumenkina to žanro. Kalba – nesvarbu kokia, svarbu, ką ir kaip nori pasakyt. Dažnai savo improvizacijose sukuriu čia pat savo kalbą, kurios niekas nesupranta, bet užtat... jaučia emociją :))))

Mano galva, daugelis jaunų Lietuvos grupių dainuoja angliškai dėl tarptautinio pripažinimo, bet kaip tik jos visiškai susiniveliuoja ir susitapatina su kitų šalių grupėmis, nebėra išskirtinumo. Daugelis atlieka „madingą“ ir populiarią muziką, o man tai nebūtinai yra įdomu... Man įdomu yra ne tai, kokia kalba atlieka, o kaip, svarbus ir įdomus yra „kitoniškumas“, originalumas, nenuspėjamumas, išskirtinumas ir prie viso to dar ir profesionalumas, kurio daugeliui labai trūksta. Grupė ar atlikėjas būtinai turi išsiskirti savo originalumu ir būt atpažįstamas tarp daugelio. Jei esi tik paprastas geras amatininkas ar kopijuotojas – irgi tvarkoj, bet man tai neįdomu.

Kokią muziką klausot? Gal, kai niekas nemato ir negirdi, įsijungiat J. S. Bachą arba V. Karklelį. o gal net Judas Priest ar Lustmord?

Labai prajuokinot su tuo Karkleliu, bet įdomiausia, kad visi žino apie jį, o čia tai fenomenas :)))))))))))))))))

Jei atvirai, namie būnu tyloj. Man jos reikia, labai pasiilgstu ramybės. Mašinoj groja daugiausia džiazo muzika, dažnai tenka klausytis įvairiausios muzikos dėl išprusimo, elementaraus žinojimo, Bachas ar kita klasikinė muzika labiau priimtina klausytis salėj, gyvai, koncertuose. Ir iš esmės labiau mėgstu lankyti gyvus koncertus, namie vyrauja tyla.

Kas, be muzikos, Jums dar svarbu gyvenime?

Man svarbūs yra mano patys artimiausi žmonės, bičiuliai, kurių turiu nedaug, bet labai gera pabūt kartu.

Dievinu vienatvę, keliones, man svarbi draugiška aplinka ir atmosfera. Negaliu būt ten, kur jaučiuosi blogai, kur manęs nesupranta, negirdi ir negerbia.

Banaliausias, bet labai reikalingas gerbėjams klausimas - artimiausi ir kiek tolimesni planai? Ir - kada laukti naujo albumo?  

Planuojam įrašyt ir galų gale užfiksuot mūsų beveik 12 metų praeitą kelią su Olegu Ditkovskiu.

Laukia miuziklas „Eglė žalčių karalienė“ įvairiose arenose, koncertai kameriniuose klubuose ir nedidelėse erdvėse su džiazo muzikantais Richardu Baniu ir Vytautu Labučiu, kaip tik ruošiam programą Birštono džiazo festivaliui. Laukia daug vasaros koncertų su Olegu pačiuose įvairiausiose lauko erdvėse, kaip, pvz., Kauno Pažaislio vienuolynas.

Jei pavyks įgyvendint albumo įrašymo planus, kitų metų Knygų mugėj pristatysim.

Savo koncertų grafiku visada pasidalinu viešai savo profilyje Faceboook'e.

Ačiū už įdomų pokalbį.