Tai, kaip MARC REECE grojo JIMI HENDRIX'ą, - fantastiška. Paskutinis koncerto kūrinys būtent ir buvo ALL ALONG THE WATCHTOWER. Ką jis išdarinėjo su gitara... Jei JIMI būtų gyvas, tikrai paplekšnotų MARC'ui per petį ir pagirtų. Vilniuje sugrotas legendinės dainos variantas buvo NAUJAS įspūdingas kūrinys, kuriame jautėsi ir JIMI dvasia, ir MARC'o improvizacijos. Transas, kosmosas.
Tačiau MARC'as nėra koveriuotojas. Jo grupė groja originalią muziką - įdomią, originalią, turinčią sielą.
Kaip mėgstama sakyti apie įvairius garsius gitaristus, jo rankose gitara ir verkia, ir juokiasi, ir klykia iš skausmo, ir džiaugiasi. Man asmeniškai MARC REECE patiko daug labiau už kadaise mėgtus, tačiau per daug įvairias įmantrybes dėl įmantrybių pamėgusius STEVE VAI bei JOE SATRIANI. Net už MARTY FRIEDMAN geriau. Manau, kad čia kaltas jo didenybė bliuzas, kuris bet kokį stilių - roką, metalą ir t.t. - paverčia kažkuo ypatingu. Improvizacija daug vertesnė už trijų akordų dainuškas.
JIS NENUPOPSĖJO, - pasakė prie gretimo staliuko sėdėjęs garsus melomanas. Tai tiesa. MARC REECE išleido ne tiek jau daug albumų, tačiau gyvai jį girdėti, - tai yra didžiausias malonumas. Ir jo dainos netapo sax and sex stiliaus muzika, nenusileido iki METALLICA nupopsėjimo lygio, kai albume yra viena kita gera daina, o kitos...
MARC REECE grojo ir instrumentines kompozicijas (gana nemažai), ir pats (puikiai) dainavo. Atskirų pagyrų verti ir būgninkas, ir bosininkas, kurių profesionalumas taip pat buvo aukščiausio lygio. Net keista, kad teko girdėti tokią puikią ir iki šiol nežinotą grupę.
Esu labai dėkingas koncerto organizatoriams, o ROCK RIVER CLUB, pasikartosiu, yra jaukiausia vieta Vilniuje, kurioje teko klausytis muzikos. Televizoriai, rodantys sceną, staliukai, pailgas solidus baras, puikus, greitai aptarnaujantis personalas, o svarbiausia - nuostabi muzika.